10-oji Kloverfyldo gatvė

10 Cloverfield Lane

Produktyviausias ir paslaptingiausias mūsų dienų Holivudo režisierius ir prodiuseris J.J. Abramsas kartu su jaunu ir perspektyviu kino kūrėju Danu Trachtenbergu, šių metų sausio mėnesį atidengė nežinomybės šydą, pristatydami tiesioginį 2007 m. kritikų pamėgto kino hito „Projektas monstras“ tęsinio anonsą. Tai buvo vienas didžiausių ir unikaliausių filmo pristatymų, kurį tik regėjo kino industrija. Nieko neatskleidžiantis ir labai viliojančiai atrodantis filmo anonsas ne tik, kad pritraukė prie kino ekranų milijonus kino aistruolių, bet kartu pažadėjo stulbinantį ir ilgai lauktą reginį.

Apie ką mes čia…

Vieną dieną Mišelė atsibunda keistame kambaryje. Ji pririšta, jos koja sužalota, o šalia stovi nepažįstamasis. Panašu į tai, jog merginą pagrobė maniakas. Tačiau laikui bėgant ji suvokia, jog ne vyriškis, kuris ją laiko uždaręs yra tikroji grėsmė, o tai, kas yra už bunkerio durų…

Kūrinio vidus

2007 m. pasirodęs mažo biudžeto psichologinis ir dokumentinio pobūdžio siaubo trileris „Projektas monstras“ parodė, jog nereikia didelių finansų norint sukurti kažką originalaus ir įsimenamo. Būtent nuo šio filmo prasidėjo ilgus metus trunkantis dokumentinio stiliaus eskalavimas kino industrijoje – „Paranormalūs reiškiniai“, „Šėtonas manyje“, „Viešnagė“ ir kiti filmai, kurių branduolį sudarė „tikroviškumas“, per buitinės kameros prizmę. Ir tas jau įgriso iki gyvo kaulo, todėl nenuostabu, jog tiek ilgai teko laukti tęsinio, prie kurio buvo dirbama beveik devynerius metus.

Tęsinys arba šalutinis „Projekto monstras“ pasakojimas visiškai neprimena to, ką buvome matę 2007 m. filme. Tai, visų pirmą, – įprastinio stiliaus juosta, kurios siužetinė linija sukasi aplink tris veikėjus, ir, kas įdomiausia, vienoje patalpoje. Tas iš karto primena tokius mažo biudžeto filmus kaip „Kivirčas“, „Pjūklas“, „Kubas“, „Palaidotas gyvas“ ar „12 įtūžusių vyrų“. Žinau, žinau, kad kritikuosite, jog sulyginau šį J.J. Abramso projektą su klasikiniu 1957 m. filmu, tačiau tą padariau ne šiaip sau. Visgi, kai veiksmas vyksta vienoje patalpoje, kūrėjams tenka visą dėmesį sukelti į siužeto problematiką, kad ji pritrauktų prie kino ekranų. Ir šiuo atveju tai buvo padaryta meistriškai.

Juosta prasideda nuo labai įtemptai pateiktos avarijos, kuri sugeba sukelti tam tikrą diskomfortą, nes buvo žaidžiama netikėtumu. Ir po jo, lyg niekur nieko, prasideda psichologinis trileris, kuris priverčia jaustis nejaukiai, bet tuo pačiu labai įtraukia į patį pasakojimą. Įdomiausiu šio filmo dalyviu tampa nežinomybė. Juosta ne tik kad neprimena „Projekto monstro“, bet dar ir nenurodo į nieką, kas leistų pagalvoti, jog tai yra 2007 m. filmo tęsinys ar jo šalutinis projektas. Ir dėl to mes taip mylime J.J. Abramsą. Visi sprendimai, kurie buvo padaryti kuriant šį filmą ir jo scenarijų, verti plojimų. Ši juosta – tai lyg žaidimas su pačiu žiūrovu. Kai viskas jau tampa aišku, filmo siužetinė linija ir vėl sugeba sukurti staigmeną ir apverčia visas mintis aukštyn kojomis.

Iki pat filmo galo nežinoma, ar viskas, apie ką kalbama, ką daroma ir ką jaučiama yra tiesa – iliuzija ar melas. Ir, atėjus pabaigai, visos dėlionės detalės susideda į vieną gražų paaiškinimą. Be to, tai filmas ir apie pasirinkimą. Ką mes darytume, jeigu atsidurtume nepažįstamo žmogaus name, prirakinti, tačiau su mintimi, jog šis žmogus mus išgelbėjo nuo to, kas yra už jo namų durų? Į šį klausimą buvo bandyta atsakyti visos juostos metu.

Galiausiai be nuostabiai parašyto scenarijaus, galime paploti ir už puikius veikėjus, kurie sukelia nemažiau malonumo, nei pati įtraukianti šios juostos istorija. Nors filme tik trys veikėjai, kurie visą laiką sėdi bunkeryje, sprendžia išlikimo problemas, žaidžia stalo žaidimus ir žiūri B kategorijos filmus – jų pilnai pakanka sukurti neužmirštamą psichologinio trilerio atmosferą. Ypatingai gerai atrodo Hovardo veikėjas, kurio dėka virpa širdis viso filmo rodymo metu. Taip pat ir pagrobtoji Mišelė gerai įsilieja į bendrą vaizdą. Ją ir užjauti ir lauki, kol ji iškrės kokią nors šunybę. Emetas taip pat sukelia gerus jausmus.

Neišpasakojant beveik nieko, galima pasakyti tai, kad tokių puikių ir originalių psichologinių trilerių ir tokio pobūdžio mažo biudžeto filmų, priskiriamų prie Nepriklausomų Amerikos kino, labai retai sulaukiame kinuose. Šį filmą būtina pamatyti kine ir tik kine, nes uždara patalpa, tamsa ir rodomas ekrane veiksmas privers pasijusti taip, lyg būtume bunkeryje kartu su šiais trimis nelaimėliais.

Techninė juostos pusė

Techninė filmo pusė puiki. Kukli aplinka, bet kartu ir stulbinantys kai kurie vaizdai parodo, jog ir už 5 mln. dolerių galima sukurti patrauklią juostą akims. Filme dominuoja labai įtempta, bet taip pat ir rami muzika, sugebanti sukelti daug įvairių emocijų ir paveikti filmo siužetinės linijos atmosferą reikiama linkme.

Operatoriaus darbas buvo skirtas detalėms ir smulkmenoms, kurios padėjo filmo gale atskleisti visą tiesą. Garso montažas tobulas, be jokių priekaištų. Tas pats ir su vaizdo montažu, kurio dėka istorija buvo ir patraukli ir įtraukianti. O kas svarbiausia, montažas neerzino nuo vienos scenos perėjimo prie kitos.

Aktorių kolektyvinis darbas

Trys aktoriai ir trys puikūs pasirodymai, tačiau, visgi tik vienas vertas Oskaro nominacijos. Kalbu, žinoma, apie talentingą ir charizmatišką Johną Goodmaną, kuris atliko Hovardo vaidmenį. Tai bene geriausias per kelis dešimtmečius aktoriaus pasirodymas kine. Jis atliko ne vien stiprų vaidmenį, kuris pritraukė nuo pradžios iki pat finalo, bet kartu parodė daug savo veikėjo kaukių perteikdamas jį emocijų dėka.

Mary Elizabeth Winstead ir Johnas Gallagheris jaunesnysis taip pat įtikino. Jų baimė, noras išgyventi ir ramybė tam tikrais momentais sukeldavo labai daug emocijų. Silpni iš išorės, bet stiprūs vidumi patekę į lokio irštvą – toks jų veikėjų pateikimas. Pergyveni su jais, džiaugėsi su jais, liūdi su jais. Aktoriai labai gerai pritapo bendrame pasakojimo kontekste.

Verdiktas

„10-oji Kloverfyldo gatvė“ – tai ne tiesioginis, bet itin gerai sukaltas 2007 m. filmo „Projektas monstras“ tęsinys, kuris kai kuriais atvejais stipriai lenkia originalą dėl išlaikomos baugios atmosferos ir nepriekaištingai atrodančios įtampos. Filme netrūksta gerų dialogų, stiprių veikėjų ir nežinomybės, kuri lydi iki pat finalinių titrų su geru viso siužeto paaiškinimu.

8.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Julija / 2016 balandžio 2

    Sveiki,

    ar tai siaubo filmas? Toks, kaip Skambutis ar Paranormalūs reiškiniai ir pan, ar labai įtemptas trileris? Galbūt, neišduodant siužeto, išeitų apibūdinti kas tai per žanras, arba kokie kiti yra panašūs filmai pagal žanrą (ne apie tai, kad veiksmas vyksta vienam kambary)? Būčiau labai dėkinga!

  2. Vytautas / 2016 balandžio 2

    Tai tikrai ne siaubo filmas. Labiau psichologinis įtemptas trileris

  3. Julija / 2016 balandžio 5

    Dėkui, Vytautai.

    Pažiūrėjom, tai tikrai ne siaubo filmas (ir kodėl aš taip galvojau? 🙂 ), pradžioje nesupratome, ką pažiūrėjome, bet paanalizavus šiek tiek giliau ir padiskutavus, galų gale supratom, kad ten tikrai daugiau visko nei iš pirmo žvilgsnio atrodo 🙂 Nieko per daug neišduodant, man pagrindinės veikėjo viena frazė viską pasakė – „Oh come on!“ (ar kažkaip panašiai). Tie kas matė ir girdėjo kada ir kaip tai buvo pasakyta (beveik pabaigoje), manau man pritartų 🙂
    O šiaip tai mind blowing! Tiek daug visokių variantų sukosi galvoje, kol žiūrėjome, o pabaigoje viskas labai gražiai išaiškėjo. Rekomenduoju!