Fui, sportas. Neįdomus realiame gyvenime, nelabai įdomus ir ekrane, ypač turint minty, kad dažniausiai tikimasi žiūrovui parodyti vargšo, kuriuo visi netikėjo, kelią į pergalę. Ta pati formulė, skirtingos sporto šakos. Tačiau „Erelį Edį“ įkvėpusi – kitaip ir nepasakysi, net tikrasis Eddie Edwards pripažino, kad filmas yra 90% fikcija – istorija yra kiek kitokia. Gal dėl to ir žiūrėti lengviau.
Nuo pat vaikystės smarkiai toliaregis Edis („Kingsman. Slaptoji tarnyba“ Taron Egerton) norėjo būti olimpiečiu, tačiau jam nesisekė visuose mėgėjiškuose bandymuose treniruotis. Galiausiai jam šovė mintis, kad geriausia būtų tapti žiemos olimpiečiu! Tačiau dėl žavesio ir gal net kažkiek įgūdžių trūkumo jo nepriima į komandą, tad galiausiai pasirenka šuolius su slidėmis. Treniruotis toliau (toliau kas?), o kadangi Britanija neturi nei vieno kito tokio sportininko, tai į žaidynes papulti daug lengviau! Be to, galiausiai jį treniruoti apsiima seniai iš sporto iškritęs, bet labai daug potencialo turėjęs Bronson Peary (Hugh Jackman).
Taigi, jau nustatėme, kad didžioji filmo dalis yra fikcija. Kiek tada lieka to biografiškumo? Kas liko tikra, o kas tiesiog išgalvota, kaip Hugh Jackman veikėjas? Galbūt tokia kūrybinė licencija leidžia režisieriui įdomiau perteikti istoriją. Galbūt tai leidžia jam sukurti konfliktą ten, kur jo nėra, užauginti antagonistus ir panašiai. Tačiau kaip realus gyvenimas ne visada duoda mums stiprų bei aiškų oponentą, taip ir filmas kenčia bandydamas keletą jų primesti. Gal režisieriaus manymu reikėjo parodyti, kad visas sporto pasaulis susimokė, prieš Edį? Bet šitaip kiekvienas potencialus antagonistas, ryškiai tapomas tamsiausiom spalvom, tampa suglebęs ir nebaisus, o žiūrovas jaučiasi daugų daugiausiai tapšnojamas šlapia servetėle per veidą. Gal ir nemalonu, gal ir erzina, bet tikrai nesijaučia, kad grėsmė būtų egzistencinė.
Vis gi po filmo įdomu pasidomėti tikrąja Edžio istorija ir tada palyginti realybės ir pasakojimo taškus. Ir kaip kada, atrodo, filmas pralošia, o realybė nustelbia fikciją. Tai ne Didžiosios Britanijos olimpinis komitetas nustatė stiprias ribas, kad Edis nepatektų į žaidynes, o patys žaidynių organizatoriai, atsižvelgdami į precedentą, užkėlė barjerus, kad daugiau erelių nebebūtų, ir į žaidynes papultų tik sporto grietinėlė. Tuo tarpu, filme labai lengvai perkopiama per finansines problemas – Edis lengvai keliauja, kur jam reikia, gauna kostiumus ir slides. O realiame gyvenime jam reikėjo dėvėti šešias poras kojinių, kad skolinti slidžių batai nenuslystų, ir iš viso, jis perėjo į šuolius dėl to, kad buvo pigiau. Bent vienas dalykas išliko teisingas – britai tuo metu tikrai neturėjo kito šuolių su slidėmis entuziasto. Trūksta imperijai savižudiškų jaunuolių, kurie neštų jai šlovę.
Kalbant apie savižudžius… Filme Edžiui ir ne tik jam teks ne kartą nukristi nuo slidžių. Ir nors filme nei vienas slidininkas nenusibaigė, nepavykusio šuolio nuo 70 metų tramplyno rezultatai yra kraupūs. Kraujai netykšta, lūžę kaulai nelenda į dienos šviesą, bet nuo kalno riedantis ir slides bemėtantis žmogus atrodo tikrai kraupiai. Geras garso ir vaizdo efektų derinys. Tačiau akis kartais vis tiek pagauna dirbtinumą, lyg tas žmogelis būtų netikras, o užgimęs vaizdo efektų kūrėjų kompiuteryje. Tad toks yra nedidelis nusivylimas. Laimei, žmonės verčiasi deramai ir laiku, filmas tuo per daug nepiktnaudžiauja, tad vartymasis nuo kalno nepavirsta tiesiog komedine rutina.
Aišku, visas tas vartymas būtų nieko vertas, jei nebūtų veikėjo, kuris atsikelia ir bando vėl. Edis yra kaip tik tas nesustabdomas, ant bėgių pastatytas garvežys, kurio nei kalnai, nei šimtas kalvių Ignotų nesustabdys. Pats Edis apie motyvaciją daug nekalba, ir pusę filmo veržiasi į priekį tam, kad veržtųsi į priekį. O ta motyvacija… Ji tokia vaikiška, gal dėl to, kad plaukia iš jaunystės. Ir gal net šiek nerealistiška – kiek galima siekt tokios neįmanomos svajonės, kurią užsibrėžei dar pradinėje mokykloje? Kaip galima ne tik nepakeist nuomonės augant, bet ir dar tvirčiau jos laikytis, nepaisant nieko? Gal tikrasis Edis galvojo kitaip. Filmo Edis, tuo tarpu, yra susikoncetravęs į tikslą ir nesustabdomas.
Kam patinka serialas „Trailer Park Boys“, tam patiks ir Edis, nes jis visą filmą atrodo kaip daugelio (bet ne mano) numylėtas Bubbles. Taron Egert praleis visą filmą su kreivai uždėtais butelio dugno storumo akiniais ir nustatęs tvirčiausią glušpetrio – panaudosiu šį žodį pirmą ir paskutinį kartą – išraišką. Gal tikrasis Edis nebuvo ir gražuolis, bet žiūrint filmą net erzina tas bandymas visada būt negražiu. Kita vertus, Hugh Jackman galėjo leist sau vaikščiot po snieguotus kalnus vien su marškiniais, tad damoms šis filmas bent taip atsipirks. Jackman yra išraiškingas ir charizmatiškas, puiki atsvara Edžiui, kuris į beveik visus įvykius reaguoja nutaisydamas tą pačią asiliško užsispyrimo miną.
„Erelis Edis“ nėra blogas filmas – jis gerai nufilmuotas, aktoriai kompetetingi ir charizmatiški, šuoliai su slidėmis perteikia aukštį, greitį ir kritimą, tad daug kuo skųstis negalima. Tačiau tai yra dar vienas pavyzdys, kai tikras faktais paremiama kaip svirno siena šiaudu. Ir kaip buvo su „Hju Glaso legenda“, gal tikroviškesnė istorija net būtų buvus geresnė!
