Pasižiūrėjus į režisieriaus Michaelo Manno filmografiją galima nustebti, kad ją sudaro taip vienas nuo kito savo istorijomis ir žanrais besiskiriantys filmai. Nuo istorinių epų iki siaurų, mažose patalpose filmuotų filmų – M. Manno kūriniai savo pateikimu yra itin įvairūs. Ir visgi pažvelgus giliau, jie yra labai panašūs, pasakojantys apie vyrus, kurie geriausiai yra apibrėžiami pagal savo dirbamą darbą ar pagrindinius pomėgius. Visi tie vyrai yra savo srities profesionalai, iškeliantys savo veiklą aukščiau už viską gyvenime ir dėl to galiausiai nukenčiantys. Tik „Žmonių medžiotojas“ M. Manno filmų sąraše yra kiek neįprastas reiškinys. Jo pagrindinis veikėjas, priešingai nei daugelis kitų režisieriaus filmų herojų, deda visas pastangas pabėgti nuo savo veiklos ir jos sukeliamų padarinių, tačiau tai jam tampa neįmanoma užduotimi.
Vilo Grehemo (akt. William Petersen) talentas yra neeilinis sugebėjimas suprasti nusikaltėlius. Jų mąstymą, motyvus ir artimiausius žingsnius. Tik dabar Vilas nuo viso to yra atsiribojęs. Patyręs stiprią emocinę ir fizinę traumą, jis jau kurį laiką nedirba teisėsaugos institucijose ir, kartu su žmona bei sūnumi, gyvena namelyje ant jūros kranto. Ir visgi praeitis Vilą persekioja kiekvieną dieną ir jį pilnu pajėgumu pasiveja tuomet, kai su vyru susiekia jo buvęs viršininkas ir geriausias draugas Džekas Krofordas (akt. Dennis Farina), prašantis padėti ištirti bylą apie serijinį žudiką, pravardžiuojamą Dantukų fėja dėl savo įpročio ant aukų palikti įkandimų žymes.
„Žmonių medžiotojas“ buvo sukurtas pagal populiariojoje kultūroje greitai įsitvirtinusią rašytojo Thomaso Harriso knygą „Raudonasis drakonas“ (angl. „Red Dragon“). Ši knyga, tiesa, geriausiai yra žinoma ne kaip pasakojimas apie ramybės nerandantį Vilą Grehemą ar keistąjį žudiką – joje pirmą kartą pasirodo garsiausias šių dienų serijinis žudikas daktaras Hanibalas Lekteris. Tuo pačiu 1985 metais sukūręs „Žmonių medžiotoją“ M. Mannas tapo pirmuoju režisieriumi, kuris pateikė savo Hanibalo viziją. Šiame filme stipriai saugomame kalėjime uždarytas Hanibalas yra įkūnijamas brito Briano Coxo, kurio vaidmuo čia taip sužavėjo režisierių Jonathaną Demme‘ą, kad jis savo 1991 metų filme „Avinėlių tylėjimas“ (angl. „Silence of the Lambs“) Hanibalą vaidinti taip pat išsirinko britą Anthony Hopkinsą, už šį vaidmenį galiausiai pelniusį Oskaro apdovanojimą.
B. Coxas įkūnydamas serijinį žudiką nesulaukė tokios įspūdingos sėkmės, tačiau jo Hanibalo pateikimas neturėtų būti lyginamas su kitais tą patį veikėją vaidinusiais aktoriais, kadangi M. Manno vizija visiškai skyrėsi ir nuo vėlesnių filmų su Hanibalu, ir nuo originaliosios knygos. Hanibalas Lekteris pačiam siužetui daugiausiai turi tik netiesioginės įtakos – kažkas baisaus, ką jis padarė Vilui Grehemui, pastarąjį kankina visą gyvenimą ir daro įtaką kiekvienam jo veiksmui. Paties Hanibalo baisumas filme ir yra labiau teorinis, sugalvojamas pačių žiūrovų, ne parodomas tiesmukiškai. Hanibalas nieko negąsdina, tačiau parodo pagrindines savybes, dėl ko jis yra įvardijamas vienu įdomiausių praėjusio amžiaus veikėjų – kiekvienoje scenoje jis stebina savo išsilavinimu, išmone, pasitikėjimu savimi ir sugebėjimu numatyti kiekvieną kito žmogaus žingsnį. Tai, jog viską jis daro už grotų, šiurpina dar labiau, tačiau plika akimi galima matyti, kad M. Mannas šiame filme iš paskutiniųjų siekė tikroviškumo. Kiekvienas keistas Hanibalo manevras yra paaiškinamas arba žodžiais, arba atsakymus perteikiančia režisūra, kas retkarčiais žiūrovų susikuriamą vaizdinį apie legendinį žudiką kiek sujaukia. B. Coxas sugeba paveikti savo ramumu ir piktdžiuga, net jeigu žiūrovus yra labiau siekiama sužavėti Hanibalo veiksmais, ne jo atrodymu.
Galiausiai, tiesa, „Žmonių medžiotojas“ yra apie Vilą. Hanibalas yra svarbiausia jo gyvenimo dalis, tačiau žiūrovai šiuos veikėjus kartu mato labai neilgai. Žinoma, dėl savo neįprastos dovanos suprasti nusikaltėlius Vilas, panašiai kaip ir Hanibalas, kelia įtarimų aplinkiniams, ir šioje vietoje M. Manną galima pagirti už žiūrovų nepridaužymą mintimis apie dviejų vyrų panašumus, ką padaryti buvo labai lengva. Kruopštumo visur ieškančiam režisieriui pats Vilas yra idealus veikėjas, kadangi jis nori, bet negali gyventi be savo darbo, ir tai suteikia daug intrigos pačiam siužetui. Tačiau „Žmonių medžiotojas“ tuo labiausiai ir nuvilia – net jeigu pats siužetas yra itin įdomus, susuktas ir turintis ganėtinai rimtą atomazgą, dažniausiai jis stovi aukščiau veikėjų. Į scenarijų yra sudėta nemažai darbo nuolat judinant istoriją kartu atskleisti veikėjus, tačiau nuolatinis judėjimas filmo veikėjų plėtojimui neretai pakenkia.
Įdomesniu scenaristų sprendimu galima būtų įvardinti pagrindinio filmo žudiko (akt. Tom Noonan) pateikimą. Jis pasirodo tik įpusėjus pačiam filmui ir gyvena visiškai atskirą gyvenimą nuo Vilo. Filmas pasistengia atskleisti žmogiškąją žudiko pusę, kurią jis pats nežinojo turėjęs, vien tam, kad galiausiai būtų parodyta, jog jam siekiami tikslai yra kur kas svarbesni už žmogiškumą. Filme, galima sakyti, yra du pagrindiniai veikėjai – Vilas ir Dantukų fėja, gyvenantys visiškai atskirus gyvenimus ir nedarantys vienas kitam tiesioginės įtakos, tačiau judantys vienas link kito dėl savo nesuvaldomo noro daryti kitiems žmonėms nesuprantamus dalykus. Vienintelis juos abu suprantantis žmogus yra Hanibalas, ką galima pilnai suprasti tik pasibaigus filmui, dėl ko platesnis jo paveikslas atrodo įspūdingiau nei filmo smulkmenos.
Dėl nuolat judančio siužeto šiame filme (priešingai nei pirmajame M. Manno darbe „Vagis“ (angl. „Thief“), po kurio režisierius dar buvo sukūręs ir itin prastai vertinamą „Slėptuvę“ (angl. „The Keep“)) režisūra nėra kertinis aspektas. Jai pasireikšti yra vietos, nes judantis siužetas nėra aukšto tempo ir kalbantys ar kažką įsivaizduojantys veikėjai yra priklausomi nuo kameros darbo, tačiau keistesnių režisūrinių sprendimų nėra daug. Filme yra nemažai M. Manno filmams būdingų neoninių spalvų ir uždarų erdvių (Hanibalo įkalinimo vieta yra minimalistinė, visiškai skirtinga nuo vėlesnių filmų apie jį) bei stambiu planu rodomų veidų, tačiau veikėjai (galbūt ir aktoriai) neturėjo tiek emocijų, kad šis režisūrinis sprendimas atrodytų kaip turintis rimtesnį tikslą. Įdomių spalvų kompozicijų filme irgi galima atrasti per akis, tik vėlgi – jos tokiam nuo siužeto priklausomam filmui nėra reikalingos ar svarbios.
Muzika filme taip pat nėra tokia svarbi kaip „Vagyje“, turinti psichodelikos motyvų ir skambanti iškart susimąsčius veikėjams, taip tarytum perteikiant jų mąstymą, tačiau ilgainiui ji tampa šabloniška ir besikartojanti. Kitaip sakant, tradicinis M. Manno stilius šiame filme veikė silpnai būtent dėl to, kad geriausieji režisieriaus filmai kur kas labiau koncentruojasi į atskirus veikėjus ir jų mąstymą, ne juos supančius įvykius ir rimtesnį veiksmą. Nors net ir veiksmo scenos, vėlesniuose M. Manno filmuose (tokiuose kaip „Karštis“ (angl. „Heat“) ar „Visuomenės priešai“ (angl. „Public Enemies“)) pasižymėjusios plaukiančiu stiliumi, čia buvo sukaustytos prasto ir viską stabdančio montažo ir neturėjo lengvos tėkmės.
Tai, ką galiausiai „Žmonių medžiotojas“ padarė su pagrindiniais filmo veikėjais, yra tikrai įdomu. Jie visi atitinka tradicinius M. Manno veikėjų prototipus, tačiau dėl savo įgimtų savybių jie čia yra pateikiami kraštutiniuose atvejuose, kas padeda jų plėtojimui. Ir visgi patys veikėjai dažnai pasimeta be rimtesnės pertraukos judančiame siužete, į kurį kartu nelabai sėkmingai yra bandoma prikišti keistų stilistinių motyvų, kas „Žmonių medžiotoją“ paverčia lengvu chaosu.
Stipriai pateiktus pagrindinius filmo veikėjus tinkamai įvertinti galima tik pasibaigus filmui, nes jo metu sunku pajausti didesnį pasitenkinimą visais dalykais, kuriuos žiūrovams bando parodyti M. Mannas. Sugebėjimas sukurti filmą, kurį maloniau yra atsiminti nei žiūrėti, yra dar viena sunki kino kūrimo rūšis, tačiau ne tokia, kurią iškart norėtųsi rekomenduoti kitiems žmonėms.
