Paskutinis mohikanas

Galima sakyti, kad Michaelas Mannas specializuojasi kriminalinio trilerio ir biografinių dramų žanre. Tačiau 1992 m. jis nusprendė imtis to, ko niekada nei prieš tai, nei po to nedarė – ekranizuoti amerikiečių rašytojo Jameso Ferimoro Cooperio romaną „Paskutinis mohikanas“ ir taip išbandyti save su visiškai kitokio žanro filmu bei išnaudoti galimybę pažaisti kostiumais bei dekoracijomis. Tiesa, žodis „ekranizuoti“ šiuo atveju gal nėra pats tinkamiausias, kadangi knyga į kino ekranus vien amerikiečių jau buvo perkelta mažiausiai šešis kartus (1912 m., 1920 m., 1932 m., 1936 m., 1947 m., 1963 m. ), o pats Michaelas Mannas, statydamas savo versiją, visos knygos net neskaitė – daugiausia rėmėsi 1936 m. George B. Seitz‘o režisuoto filmo scenarijumi, kuris taipogi buvo adaptacija. Tačiau Michaelas Mannas labiau siekė perteikti vaizduojamo laikotarpio – XVIII a. vidurio – atmosferą, nei knygos siužetą.

Taigi juosta, prasidedanti įspūdingais mėlynai žaliais kalnų vaizdais ir didinga muzika, žiūrovus nukelia į 1757 m., į Šiaurės Ameriką, kur dėl kolonijinių teritorijų jau trejus metus kariauja Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos kariuomenės, kiekviena palaikoma skirtingų genčių indėnų – t. y. į vadinamojo Septynerių metų karo (JAV dar vadinamo Prancūzų ir indėnų karu, t. y. karu prieš prancūzus ir indėnus) įkarštį. Naujai atvykęs majoras Dankanas Heivardas (akt. Steven Waddington) gauna užduotį – iki Viljamo Henrio forto palydėti pulkininko Edmundo Munro (akt. Maurice Rëves) dukteris – brunetę Korą (akt. Madeleine Stowe) ir šviesiaplaukę Alisą (akt. Jodhi May). Majoras Dankanas siekia panelės Koros Munro rankos ir širdies, tačiau ši jam jokių gilesnių jausmų, išskyrus draugiškumą, nejaučia. Eskortui į palydą skiriamas vedlys Magva (akt. Wes Studi) iš britų kariuomenės sąjungininkės irokėzų genties. Tačiau pakeliui eskorto tyko Magvos bendrininkų surengta pasala. Mohikanas Čingačgukas (akt. Russel Means) kartu su sūnumis – mohikanu Unku (akt. Eric Schweig) ir įvaikintu baltaodžiu Natanieliu Sakalo Akimi (akt. Daniel Day – Lewis) išgelbsti pulkininko dukteris ir apsiima jas lydėti iki forto.

„Paskutinis mohikanas“ – tai kinematografiškas ir vizualus filmas, sužavintis įspūdingais gamtos vaizdais. Pirma dalis, tiesa, šiek tiek vangoka – net ir koviniai intarpai nelabai gelbsti. Tačiau antroje dalyje filmas tarsi įgauna antrą kvėpavimą – įtampa intensyvėja, sukrėtimo efektas pasiekiamas ne vien kraujo laistymu ir skalpų lupimu – dalis jos perkeliama labiau į neparodomą, psichologinį lygmenį.

Nežinau, koks įspūdis būtų likęs filmą žiūrint ir nežinant, kad jis pastatytas pagal adaptacijos adaptaciją, bet vis tik pamatinės tikrovės (nesvarbu – fikcinės ar realios) nebuvimas gana smarkiai juntamas – ypač pačioje pabaigoje, kai taip ir netampa aiškus vieno iš pagrindinių personažų likimas. Be to, kaip jau minėta, režisieriui nebuvo svarbiausia atpasakoti knygos siužeto – jį labiau domino vaizduojamo laikmečio dvasia. Kita vertus – nuo istorinės tiesos režisierius vis tik nuklydo: šiaip jau Septynerių metų kare britų sąjungininkai buvo tik irokėzai ir 1758 m. prisijungę čerokiai, kai tuo tarpu mohikanai, priklausantys Rytų alongkinių genčiai, kaip ir dar devynios kitos indėnų gentys palaikė prancūzus. Bet šiuo atveju, ko gero nereikia pamiršti, kad nors ir siekiant kuo autentiškiau perteikti vaizduojamo laikotarpio atmosferą skiriamas ypatingas dėmesys dekoracijoms, tačiau vis tik tai – meninis, o ne istorinis dokumentinis filmas, be to sumaišties galėjo įnešti tiek daugybė originalios istorijos adaptacijų, tiek ir paties pono J. F. Cooperio vaizduotė.

Kitas filmo trūkumas – kalbų maišalynė. Jei ji dar būtų nuosekli ir logiška, viskas būtų netgi labai gerai. Tačiau vis tik netrūksta scenų, kur indėnai ir jų tarpe augęs Sakalo Akis, tarpusavyje kalbasi angliškai. Dar vienas trūkumas, gal labiau adresuotinas tiek laikmečiui, tiek bendrai Holivudo filmų veiksmo filmuose ypač dažnai taikomai muštynių scenų logikai (kur jokios logikos, tiesą sakant, nė su žiburiu nerasi) – t. y. kai protagonistas vienas pats plikomis rankomis paeiliui susidoroja su visa jį puolančių niekšų armija – tik, žinoma, priešai visada yra tokie buki, kad herojų puola po vieną, kol kiti aplink ratu sustoję žiūri kaip anas galabija jų draugelius. Panašių kautynių scenų šiame filme netrūksta.

Tačiau vis tik „Paskutinis mohikanas“ nėra vien ilga kelionė per kopas ar beatodairiškas pasimosavimas tomahaukais. Galbūt ir klystu, tačiau susidarė įspūdis, kad šio filmo atspindžių galima atrasti kiek vėliau – 1995 m. – pasirodžiusiame Melo Gibsono režisuotame istoriniame epe apie škotų nacionalinį didvyrį Willamą Wallace‘ą – pvz. Natanielio atsakymas britų kariškiui („Ir tu vadini save patriotu, ištikimu Karūnos pavaldiniu?“ „Aš savęs iš viso nelaikau pavaldiniu“ plg. „Viljamai Volisai, esate kaltinamas išdavyste“ „Prieš ką?“ „Prieš savo karalių. Ar turi ką pridurti?“ „Niekada, kol gyvas, nesu prisiekęs ištikimybės jokiam karaliui“), kalėjimo scena, patriotinės idėjos nuo atėjūnų apginti savo žemę ir savo namus.

Aktorių kolektyvo darbas vertintinas gerai. Pagrindinį personažą Natanielį Sakalo Akį įkūnijęs Oskaro laureatas britas Danielis Day-Lewisas, besiruošdamas šiam vaidmeniui kelis mėnesius praleido laukinėje gamtoje, gyvendamas kaip jo personažas iš XVIII a. Jo pastangos neliko nepastebėtos – už šį vaidmenį D. Day – Lewisas buvo nominuotas Auksiniam gaubliui kaip geriausias aktorius. Emociškai pakankamai stiprų Koros Munro personažą kuria viena gražiausių XX a. devintojo – dešimtojo dešimtmečio amerikiečių aktorių Madeleine Stowe, nors šiaip jau mažai tikėtina, kad po kiekvienos padoriai pagal tuometinius standartus išauklėtos XVIII a. panelės korsetu slypėtų amazoniška prigimtis tik ir laukianti progos prasiveržti, bet čia daugiau priekaištas režisieriui nei aktorei. Įdomūs ir nevienpusiški antraeiliai personažai: Čingačgukas, pulkininkas Edmundas Munro, majoras Dankanas Heivardas, Koros sesuo Alisa, niekšingasis vedlys Magva, kuriuos vaidina atitinkamai Russelas Meansas, Maurice‘as Rëves‘as, Stevenas Waddingtonas, Jodhi May, Wes Studi. Russelas Meansas ir Wesas Studi yra tikri Amerikos indėnai, o Čingačguko sūnų Unką vaidinęs kanadietis aktorius Ericas Schweigas turi vokiečių ir inuitų kraujo.

Filmas išsiskiria ypatingu garso takeliu. Idealiai parinkti didingi keltiško stiliaus ritmai prisideda prie bendros filmo atmosferos kūrimo ir filmo epiškumo. Tai muzika, savo kuriamu didingumu niekuo nenusileidžianti tokių filmų kaip „Gladiatorius“ („Gladiator“, 2000 m., rež. Ridley Scott) ar jau minėtos juostos „Narsioji širdis“ garso takeliams. Natūralu, kad turint tokį garso takelį apie prastą garso montažą negali būti kalbos – garsas, kaip jau minėjau, čia naudojamas kaip papildoma priemonė bendrai atmosferai sukurti.

Nors vertinant iš šių dienų pozicijų kai kurios kautynių scenos kartais kelia šypseną, iš esmės tiek jos, tiek visas filmas nufilmuotas gerai. Pasirenkami įvairūs planai, ypač kinematografiškai užfiksuoti gamtos vaizdai (tiltas per žalio vandens ežerą, kroklio scena, kalnuotas peizažas). Tiesa, dabar gan keistokai atrodo užkadrinis priešininko žudymas, tačiau tai yra labiau dabartinės filmų statymo tradicijos, kur kraujas liejasi laisvai, įtaka, nei Michaelo Manno režisuoto filmo trūkumas. Vaizdo montažui didesnių priekaištų nėra.

„Paskutinis mohikanas“ – nuostabia muzika ir įspūdingais gamtos vaizdais sužavintis vienintelis Michaelo Manno režisuotas nuotykių žanro filmas. Nors labai gilaus epiškumo įspūdžio ir nepavyksta sukurti (greičiausiai dėl daugybę kartų adaptuoto scenarijaus), filmas puikiai perteikia vaizduojamo laikotarpio dvasią, nuosekliai akumuliuoja intrigą, bei pradžiugina tiek kovinių scenų, tiek romantikos mėgėjus.