Septintą XX a. dešimtmetį Chuck‘as Adamsonas dirbo policininku Čikagoje. Taip – toje pačioje Čikagoje, kuri dar Alo Capone‘s laikais pakrikštyta Gangsterių sostine, ilgai šios etiketės negalėjo atsikratyti. Tad galbūt nieko keisto, kad baigęs įsimintiną policininko karjerą, Chuckas Adamsonas pasuko į televiziją. Čia jis ir susitiko su Michaelu Mann‘u , su kuriuo kartu kūrė serialą „Nusikaltimo istorija“ („Crime Story“). Kolegos prisiminimai apie ankstesnę karjerą sudomino M. Mann‘ą – taip, remdamasis C. Adamsono pasakojimu, M. Mann‘as 1979 m. parašė 180 puslapių scenarijų, kurį dar kartą patobulino 1981 m., baigęs filmuoti „Vagį“ („Thief“). Devintojo dešimtmečio pabaigoje M. Mann‘as pasiūlė scenarijų savo draugui režisieriui Walteriui Hillui, tačiau šis nesusidomėjo. Galiausiai 1989 m. pats M. Mann‘as, paskatintas serialų „Majamio policija („Miami Vice“) ir „Nusiklatimo istorija“ sėkmės, adaptavo savo scenarijų apie Los Andželo policijos kovą su plėšikais pasakojančiai pilotinei serijai, kuri vėliau tapo televizijos filmu „L. A. Takedown“. Ir tik 1995 m. Chuck‘o Adamsono prisiminimai pasiekė didžiuosius ekranus – būtent tada M. Mann‘as sukūrė vieną geriausių savo karjeros filmų – „Karštį“.
Los Andželą kartas nuo karto supurto beveik preciziškai suplanuoti plėšimai – Neilo Makolio (akt. Robert De Niro) vadovaujama gauja apiplėšia šarvuotą automobilį ir pasisavina 1,6 mln. vertės obligacijas. Be nuolatinių gaujos narių Kriso Šiherlio (akt. Val Kilmer), Maiklo Čerito (akt. Tom Sizemore), ir Tredžo (akt. Danny Trejo), prie jų prisijungia naujokas Veingrou (akt. Kevin Gage). Būtent jis impulsyviai peržengia ribą ir tampa kabliuku, už kurio gali užsikabinti policininkai, tiriantys šio organizuotos gaujos nusikalstamas veikas. Iki šiol pakankamai lengvai prasisukdavusiems Makolio gaujos nariams ima svilti padai, kadangi jų pėdsakais seka Los Andželo policijos departamento detektyvų komanda, vadovaujama leitenanto Vincento Hanos (akt. Al Pacino). Nors darboholikui detektyvui sunkoka suderinti karjerą ir asmeninį gyvenimą, jis labiau linkęs negirdom nuleisti trečiosios (!) žmonos Džastinos (akt. Diane Venora) priekaištus, nei pamesti dar šiltas nusikaltėlių pėdas.
Nuo kitų tokio žanro filmų „Karštis“ skiriasi tuo, režisierius labai liberaliai žiūrovams leidžia rinktis, kam paskirti savo simpatijas. Nefavorizuodamas nei įstatymų sergėtojų nei jų priešų, M. Mannas nekuria didvyrių, neieško teisuolių, tačiau parodo du stiprius ir lygiaverčius priešininkus. Būtent policijos detektyvo Vincento Hanos ir nusikaltėlių vadeivos Neilo Makolio personažai yra šio filmo varomoji jėga. Kiek nervingas, įsitempęs, tačiau kartais netikėtai charizmatiškas darboholikas Hana, kuris be to, kad po visą Los Andželą vaikosi organizuotą nusikaltėlių gaują, dar turi spręst ir rimtas šeimines problemas, stoja į akistatą su paviršutiniškai šaltakrauju ir uždaru, tačiau iš tiesų gudriu, o neretai – žiauriu ir brutaliu ( o kartais – ir absurdiškai mačistiniu) Makoliu.
Be abejo, šio filmo žvaigždės – du legendiniai Holivudo aktoriai, Oskaro laureatai Alas Pacino ir Robertas De Niro. Šių aktorių gerbėjams dar vienu stimulu pažiūrėti filmą „Karštis“ turėtų tapti faktas, kad tai pirmasis filmas, kuriame šie du aktoriai atsiduria viename kadre, vienas priešais kitą. Kartu jie vaidino ir antroje Francio Fordo Coppolos režisuotoje „Krikštatėvio“ dalyje („Godfather II“), R. De Niro pelnė Oskarą už geriausią antraplanį (Vito Korleonės) vaidmenį, tačiau jo ir Alo Pacino vaidinamiems personažams susitikti neteko.
Šių Holivudo legendų vaidyba žavi, tačiau vaidmenys vis tik nėra labai išplėtoti. Iš esmės apie pagrindinius personažus taip nieko ir nesužinome. Šiuo atveju tai kritika, labiau taikytina ne aktoriams, o scenarijui, režisūrai ir apskritai filmo stilistikai, prie kurios, beje, smarkiai prisideda serialo prieskonis. Susidaro įspūdis, kad personažų psichologija ar elgesio motyvacija atskleista vos paviršiniam lygmenyje – taip, lyg netyčia būtum pataikęs įsijungti kelias paskutines besibaigiančio sezono serijas. Bėda ta, kad čia jokių „ankstesnių“ serijų, kurios galėtų daugiau paaiškinti, nėra.
Nepaisant to, kad pasiruošimui buvo skiriama daug pastangų (Makolio gaujos narius vaidinę aktoriai kartu su režisieriumi keliavo į Folsomo kalėjimą pabendrauti su tikrais nusikaltėliais), kiti vaidmenys, kiti personažai yra logiški ir apgalvoti pagal scenarijų, tačiau jei jau pagrindiniai dviejų kino grandų vaidinami personažai yra labiau tipažai, nei unikalios asmenybės, tai kitiems tiek scenarijus, tiek skiriamas laikas galimybių atsiskleisti suteikia dar mažiau. Jei džiaugiatės bet kokiu mylimo aktoriaus veido šmėstelėjimu ekrane, tada gal ir smagu bus stebėti jauną ir liekną blondiną Valą Kilmerį (kas, kad pusę filmo laiko jis dėbso iš po surauktų antakių), Joną Voightą, jaunutę (tada vos keturiolikos) Natalie Portman (nors jos vaidinamos Loren elgesio priežastys taip ir liks nežinomos), „Paskutiniame mohikane“ („The Last of the Mohicanos“) jau matytą Wesą Studi, kitame M. Manno filme „Ali“ taip pat vėliau vaidinusį Mykelti WIlliamsoną, Ashley Judd, Williamą Fichtnerį, Amy Brenneman ir kitus. Beje, labiausiai erzinantis personažas pasirodo Kevino Gage‘o vaidinamas Veingrou – toks savimi patenkinto katino ir taukuotų ūsų derinys savaime prašosi atitinkamos reakcijos. Gerai, bent, kad Neilas Makolis susipranta ir pasielgia taip, už ką žiūrovai jam turėtų būti dėkingi.
Nors ir paremtas tikrais faktais ir panašius įvykius išgyvenusio žmogaus atsiminimais, tikroviškumu filmas vis tik neįtikina. Galbūt čia kaltas europinis skepticizmas, galbūt reikėtų labiau įsijausti į to laikotarpio atmosferą, bet matant, kaip policininkai, spjovę į visas saugumo priemones, tiesiog gatvėj įsitraukia į atvirą susišaudymą su nusikaltėliais, kaip rizikuodami įkaito gyvybe taiko į pagrobėją, belieka tik ironiškai šyptelti ir pagalvoti, kad jei taip ir galėjo būti, tai nebent seniai seniai, už devynių jūrų, Jungtinėse Amerikos Valstijose…
Taigi, neįtikina nei susišaudymas (kuris yra, ko gero įspūdingiausia filmo scena) – kur kulkos švilpia pro ausis kaip bitės, bet taikinių nesužaloja, nors mašinas, pvz., suvarpo kaip rėtį, o jei atsitiktinai į ką nors vis tik pataiko, pakirstasis dar kelias minutes kamuojasi priešmirtinėj agonijoj. Iš esmės – viskas tvarkingai ir taip kaip priklauso pagal geriausią klasikinį tokių scenų scenarijų, kurį veiksmo ar kriminalinių filmų mėgėjai žino atmintinai. Lygiai taip pat neįtikina scena, kurioje pirmą kartą susitinka R. De Niro ir A. Pacino personažai. Nors pasak C. Adamsono būtent taip iš tikrųjų ir buvo, vis tik sunkoka patikėti, kad ieškomą nusikaltėlį sustabdęs policininkas nepasinaudos proga jį sulaikyti, bet draugiškai pakvies kavos, kur abu pasiatviraus, pasipergyvens, padūsaus, pasidalys savo problemomis, neleidžiančiomis užmigti, o paskui atsisveikins taip pat draugiškai pažadėję vienas kitą nušauti.
Filmas labai ilgas ir ištęstas. Galbūt taip yra dėl jau minėtos serialinės priešistorės. Kita vertus, tokiu būdu iš lėto kaupiama filmo intriga. Nors filmo pabaiga nuspėjama ir dėsninga, pasibaigus antrai filmo valandai, pamažu ir vis aktyviau ima formuluotis klausimas „kaip?“.
Slogią atmosferą ir nuolat pulsuojančią įtampą padeda kurti gerai parinktas garso takelis. Nors ir nėra išsiskiriančios, įsimenančios melodijos, tačiau už kadro tvinkčiojantys neapčiuopiami, tarsi išskydę garsai, prisideda prie bendros nuotaikos kūrimo.
Juosta nufilmuota gražiai ir kokybiškai. Džiugina parinkti įvairūs kameros kampai – filmuojama iš viršaus, ar per atstumą, iš arti, išryškinant iš pradžių vieną, paskui kitą personažą. Nors siužetas ir bendra stilistika nesukuria daug progų pademonstruoti tikrąjį kino meno grožį šiame filme (kita vertus, vargu, ar to buvo siekiama), kameros judesiai, fiksuojantys lėtą dinamiką kartais vis tik nustebina savotiška poetika.
„Karštis“ – daugiau nei dešimtmetį brandintas Michaelo Manno filmas, suteikiantis neeilinę progą viename kadre išvysti du bene talentingiausius savo kartos Holivudo aktorius – Alą Pacino ir Robertą De Niro. Nors scenarijus per daug nenustebina originalumu, o serialinė priešistorė kuria personažų neišbaigtumo ir paviršutiniškumo įspūdį, filmas vertas dėmesio dėl kokybiško pastatymo ir visą laiką tolygiai kaupiamos įtampos perteikimo.
