„Vagis“ turėtų tapti pavyzdžiu visiems kino kūrėjams, kaip galima sukurti efektyvų ir laiko per daug nešvaistantį scenarijų. Jeigu kalbant apie kai kuriuos filmus norėtųsi pasakyti, jog jį sutrumpinus maždaug pusvalandžiu visas vaizdas iškart pagerėtų, „Vagies“ dviejų valandų trukmė yra ir didžiausias filmo grožis. Po juostos tiesiog sunku patikėti, kad tiek ilgų scenų be jokių dialogų turintis filmas šitaip efektyviai papasakojo vieno veikėjo istoriją.
1981 metais pasirodęs „Vagis“ buvo pirmasis režisieriaus Michaelo Manno sukurtas filmas, parodytas didžiuosiuose ekranuose. Sukurta pagal tikro vagies parašytą romaną, juosta pasakoja apie Franką (akt. James Caan), patyrusį brangakmenių vagį, kurį vis dažniau aplanko mintys palikti nusikaltėlių pasaulį ir pradėti taip išsvajotą normalų gyvenimą. Žiūrovams anksti ir aiškiai yra pasakoma, jog Frankas nėra tobulas nei savo darbe, nei realiame gyvenime – vienuolika brangių metų už vagystes jis praleido kalėjime, tačiau kaip ir vėlesnių M. Manno filmų herojai, taip ir Frankas savo užsiėmimą myli per daug, kad būtų pasiryžęs mokytis iš savo klaidų. Ir netgi norai palikti savo blogus darbus už nugaros yra grindžiami ne tuo, kad Frankui jo nelegali veikla (pridengiama nuosavu baru ir automobilių salonu) atsibodo. Ne, Frankas turi aiškų gyvenimo planą. Tokį, kurio niekas net negali bandyti pakeisti.
Visas „Vagies“ siužetas daugmaž ir sukasi apie tai, kaip Frankas siekia savo tikslų. Likusi filmo dalis, net jeigu ir apipinta intriguojančia bei kelis lygius turinčia istorija, tėra pretekstas parodyti Franko gyvenimą ir jo mąstymą. Po eilinio sėkmingo darbo su juo susisiekia Franko talentu susižavėjęs nusikaltėlių grupuotės bosas Leo, nuostabiai įkūnijamas aktoriaus Roberto Prosky‘o. Pastarasis Franką sužavi savo pasiūlymu ir įspūdingomis sumomis, kurias, susidėjęs su Leo, vyras gali uždirbti vos per kelis mėnesius. Kaip žmogus, kuris rimtai galvoja apie nusikaltėlių pasaulio apleidimą, Frankas susižavi idėja, jog jis gali išeiti padaręs kažką įsimintino ir už tai gavęs krūvą pinigų.
Viskas, ką daro Frankas, tiesa, yra paremta tuo pačiu tiksliu gyvenimo planu. Į jį įeina ir žūtbūtinis tikslas susirasti žmoną, ir bent jau Frankui atrodo, kad savo gyvenimo draugę atrado Džesėje (akt. Tuesday Weld). Įsimintinoje ir nusikaltimus vaizduojančiam filmui tikrai ilgoje scenoje tarp Džesės ir Franko žiūrovai apie pagrindinį filmo herojų sužino viską, ko reikia norint suprasti Franko daromus veiksmus. Iš dalies jis yra pateikiamas kaip tipinis nusikaltėlis, daug laiko praleidęs kalėjime – jis turėjo daug laiko apmąstymams, kalėjimas jį pakeitė, dabar gyvenimą jis supranta visiškai kitaip. Tačiau „Vagis“ niekad nežengia į nusibodusių klišių teritoriją. Šalia daugybės Franko kalbų, jis daro viską, kad jas pagrįstų, ir tai jį padaro įsimintinu ir vienu iš kiečiausių devintojo dešimtmečio kine pristatytų veikėjų.
„Vagis“ daug kur yra pristatomas kaip veiksmo filmas, ir net jeigu tai iš dalies yra tiesa, tradicinio veiksmo čia nėra daug. Visos veiksmo scenos – arba tos, kurios daugumoje filmų tradiciškai tampa veiksmo scenomis – yra užtęsiamos tiek, kad net jeigu jose yra veiksmo užuomazgos, jos dėl savo kartojimosi arba netenka savo efektingumo, arba tiesiog pradeda kartotis. Ir net jeigu kartais toks stilius pradeda per daug užgožti patį filmą, jis kartu yra neatskiriama M. Manno filmų dalis. Režisierius visą savo karjerą pasižymėjo kaip kiekvienoje situacijoje autentiškumo ieškantis kūrėjas, kuriam tikro gyvenimo ir emocijų perteikimas kine yra kur kas svarbesnis nei visiškai originalios istorijos papasakojimas. Jau 1979 m. kurdamas televizijos filmą „Džeriko mylia“ (angl „The Jericho Mile“) M. Mannas siekė autentiškumo išmokdamas kalėjimo žargoną ir kuo daugiau kalbėdamasis su kalėjimuose sėdinčiais ar iš jo išėjusiais žmonėmis. Dėl „Vagies“ M. Mannas net keturis mėnesius leido su tikrais vagimis ir išmoko visas jų darbo subtilybes (keturi jų netgi vaidino šiame filme). Režisieriui buvo itin svarbu parodyti žiūrovams, jog vagystės nesusideda vien iš tipinio filmuose rodomo veiksmo, bet jos kartu reikalauja susikaupimo, kantrybės ir daug laiko, kas „Vagyje“ (geriau ar blogiau) ir yra parodoma.
Žiūrint patį filmą, tiesa, keisčiausia vis tiek yra galvoti apie tai, kad tai yra pirmasis M. Manno rimtas režisūrinis darbas. Kai debiutiniai režisierių filmai dažniausiai būna kuriami vien tam, kad jų kūrėjai atrastų savo balsą, M. Mannas „Vagį“ kūrė būtent dėl to, kad parodytų, ką yra sugalvojęs ir išmokęs. Režisierius turi aiškų stilių, nuo jo niekada nenukrypsta ir net jeigu jo vėlesni filmai yra patrauklesni akiai būtent dėl to, kad jie nėra taip atidirbti, režisūriniai sprendimai „Vagyje“ žavi.
Filmo eigoje žiūrovai supranta, kad Frankas yra preciziškas, aiškią viziją turintis ir dėl jos visko galintis atsisakyti vyras. Režisūra tai atspindi puikiai: kiekvienoje filmo scenoje yra ieškoma prasmės ir dėl to „Vagis“ daugiausiai susideda arba iš visiškai simetriškų kadrų, arba iš kadrų, kuriuose pagrindinis objektas yra aiškiai matomas kažkur šone, arba iš daugybės siluetų bei scenų filmuojant vienam veikėjui per petį, sukuriant vaizdą, kad žiūrovas viską mato kaip tas veikėjas. M. Mannas turi pakankamai būdų pakeisti filmavimo stilių nepakeičiant filmo stiliaus, tačiau čia ir yra stiliaus problema, kai neretai yra pernelyg susikoncentruojama į vaizdus, ne į patį siužetą ar veikėjus. Sunku pasakyti, ar kiekvienas filmo kadras buvo kurtas būtent siekiant išryškinti pagrindinio veikėjo susikaustymą savo rėmuose, tačiau galutinis rezultatas buvo būtent toks, ir net jeigu toks stilius atrodo nenatūraliai, jis prie Franko formavimosi prisidėjo itin stipriai.
Visgi ne stipriau nei patį veikėją įkūnijęs Jamesas Caanas. Nepaisant to, kad jis buvo nominuotas Oskarui už vaidmenį „Krikštatėvyje“ (angl. „The Godfather“), būtent čia aktorius gauna progą atsiskleisti pagrindiniame vaidmenyje. Negalima griežtai sakyti, kad tuo metu kine nebuvo ryškių asmenybių, kurios taip įtikinamai galėjo vieną minutę atrodyti kaip geriausiai pasaulyje susitvardantis žmogus, o kitą jau tapti žiauriausiu Čikagos nusikaltėliu, tačiau J. Caanas su savo užduotimi susitvarko puikiai. Jo mažos emocijos, kai Frankas nesupranta kitų žmonių, kurie pastoja kelią jo tikslams, yra itin svarbi filmo dalis, suteikianti dar vieną ypatumą pagrindiniam veikėjui.
J. Caaną supę aktoriai nepasiekia jo lygio, tačiau taip nutinka tik dėl to, kad jų gaunama medžiaga yra visiškai neadekvati Frankui. Be jau minėto Roberto Prosky‘o, kuris tipiškai susitvardantį, tačiau vėliau visą savo blogį į aplinką paleidžiantį blogiuką įkūnija su taip reikiamu tikroviškumo prieskoniu, filme nėra daug veikėjų, kurie darytų rimtesnę įtaką bendram siužetui. Franko draugą Barį įkūnijantis Jamesas Belushi čia turbūt parodo geriausią savo karjeros vaidmenį, tačiau ši kartelė yra tokia žema, kad tai nedaug ką sako, o jo veikėjas yra labiau skirtas bent kiek parodyti dalį Franko žmogiškumo.
Daugiausiai žmogiškumo, tiesa, Frankas parodo trumpai bendraudamas su savo artimu kalėjimo bičiuliu Okla, įkūnijamu legendinio Willie Nelsono, ir būtent šios scenos tampa ryškiausiu pavyzdžiu, ką dėl savo tikslų yra pasiryžęs padaryti Frankas. Jo draugę Džesę įkūnijanti Tuesday Weld tampa pirmuoju M. Manno filmų pavyzdžiu, kaip šis režisierius nesugeba sukurti įtikinamų ir turinčių ką veikti moterų, kas tokiam apie vienišą vyrą pasakojančiam filmui gal ir nėra būtina, tačiau tai būtų rimtas privalumas.
Ir visgi jeigu būtų galima rinktis vieną filmo aspektą, kurio iš „Vagies“ jokiu būdu nebūtų galima atimti, tai būtų garso takelis. Psichodelinis, taip būdingas daugeliui M. Manno darbų, tačiau čia turintis įspūdingą efektą. Jis buvo sukurtas vokiečių elektroninės muzikos grupės „Tangerine Dream“ ir nominuotas antruosiuose Auksinės avietės apdovanojimuose (pagerbiančiuose blogiausius metų kino projektus) kaip blogiausias garso takelis. Tačiau stenkitės nesikoncentruoti į jo kokybę, kas man visai pavyko.
Ši muzika, kaip niekas kitas, prisideda ne tiek prie paties filmo, kiek prie pagrindinio veikėjo kūrimo. Per dvi valandas mes šen bei ten pamatome, kaip tvarką mėgstantis Frankas gyvena savo susikurtame chaose, tačiau tai niekada nėra parodoma vizualiai. Visgi kai tik Frankas atsiduria vienas, kai tik jis susikaupia, fone pradeda groti daug pauzių ir keistų ritmų turinti netvarkinga psichodelinė muzika. Jeigu „Vagyje“ ieškosite kažko, kas parodys M. Manno indėlį į kino kūrimą, toks chaotiško veikėjo mąstymo perteikimas per muziką yra geriausias to pavyzdys.
