1954 – aisiais metais Alfredas Hitchcock‘as kino mylėtojus nudžiugino dar viena mistine drama – „Langas į kiemą“. Su James Stewart‘u ir Grace Kelly priešaky, filmas išvysta dienos šviesą ir tampa nominuotas net keturiose Oskarų kategorijose. Deja, būtent tais metais nominuota buvo ir Elia Kazan‘o kriminalinė drama „On the Waterfront“, kuri laimėjo net 8 Oskarus, o dar 4 buvo nominuota. Nepaisant šio nepasisekimo, 2008 metais Amerikos filmų institutas pripažino šį filmą kaip trečią geriausią mistikos kategorijoje, tiesiai po “Vertigo” ir “Chinatown”.
Filmo siužetinė linija
Po netikėtos kojos traumos fotografas Džefas (James Stewart) apsigyvena mažame Niujorko bute. Apribotos judėti galimybės priverčia jį ieškoti pagalbos ir jis nusisamdo slaugę. Fotografo dienas vis prašviesina jo mergina Liza (Grace Kelly), kuri taip pat padeda jam kasdienėje ruošoje. Tam, kad gyjimas nebūtų toks slegiančiai nuobodus, vyras pradeda stebėti gretimame name gyvenančius žmones. Visas stebėjimas tampa lyg filmas filme, nes čia persipina kelios gyvenimo istorijos – mes stebime Džefo gyvenimą, o jis savo ruožtu lyg į filmą žiūri į kaimynų kasdienybę. Džefas ir Liza vieną dieną pastebi, kad dingo vieno buto gyventoja, o likęs buto šeimininkas pradeda elgtis itin įtartinai. Visai netikėtai stebėtojai pasijaučia lyg būtų tapę kriminalinio įvykio liudininkais, tačiau neįmanoma nieko padaryti tol, kol nėra surasta įkalčių.
Vaidyba ir techninė filmo pusė
Neabejoju, kad James Stewart‘o pristatinėti net nereikia. Tai tikriausiai vienas samdomiausių aktorių, kuris karjeros pradžioje per vienerius metus sugebėdavo suvaidinti net keliose juostose. Galime tik pasidžiaugti jo gebėjimu vienu metu atlikti tokius skirtingus vaidmenis ir ne paviršutiniškai, bet tikrai pilnai juos atskleidžiant. Šiame filme jį pamatome nepatenkinto esama situacija, kritiško vidutinio amžiaus fotografo, kuris nuolat skundžiasi savo gyvenimo aplinkybėmis, vaidmenyje. Su pašaipia šypsena stebėdamas kaimynų nesėkmingas istorijas, Džefas bando sušvelninti savo paties gyvenimiškus sunkumus. Net jo žavinga mergina neužpildo kasdienybės tuštumos. Džefas, atrodo, pats nežino, ko tikisi iš savo gyvenimo ir kokiu keliu nori eiti. Liza svajoja apie darnią ateitį su juo, bet, deja, viskas nėra taip paprasta. Visiškai suprantama, kad priimant tokius svarbius sprendimus kyla daug abejonių, bet mūsų veikėjas šiuo atveju geriau renkasi neveiklumą nei riziką suklysti. Tai kelia stiprią įtampą, nerimą, beviltiškumą tarp abiejų veikėjų.
Grace Kelly šis filmas buvo vienas iš paskutiniųjų (1956 – aisiais metais aktorė nutraukia savo karjerą) ir – kad ir kokia nereikšminga smulkmena tai atrodytų – tai yra vienintelis filmas kuriame galima ją pamatyti su cigarete rankoje. Aktorė visuomet buvo kategoriška šiuo klausimu, tačiau dėl kažkokių priežasčių būtent A. Hitchcock’ui nusprendė padaryti išimtį. Šis faktas parodo minėtojo režisieriaus autoritetingumą, sugebėjimą įtraukti aktorius į siužetą net paminant savo pretenzijas. Tais pačiais metais Hitchcock‘as režisavo ir dar vieną filmą („Dial M for Murder“), kuriame Grace Kelly taip pat gavo pagrindinę rolę. Tikrai stebina aktorės sugebėjimas vienu metu atlikti du visiškai skirtingus vaidmenis, išgyventi skirtingas istorijas. Grįžtant prie aptariamo filmo, gana tipiška tai, kad moteris čia vėl atlieka dramos kūrėjos vaidmenį. Žavingumas, koketiškumas tiesiog sklinda vos jai pasirodžius kadre. Tačiau po pasitikėjimu savimi, naujausiais drabužiais ir žurnalų viršeliais slepiasi trapi, įsimylėjusi moteris. Filme nuolat susiduriama su pasikartojančiais konfliktais dėl skirtingų Džefo ir Lizos poreikių, ateities vizijos, o tai porai iškelia dilemą – ar dėl meilės verta pamesti savo svajones ir karjerą?
Derėtų paminėti, kad šiame filme gana stipriai akcentuojamos ir kaimynų gyvenimo istorijos. Per operatoriaus objektyvą stebime Džefo gyvenimą, o per Džefo – gretimo namo gyventojų. Galima sakyti, kad būtent dėl kaimynų gyvenimų peripetijų keičiasi ir visas siužetas. Susiduriame su visa istorijų palete – vieniša moteriškė, vis dar nesusitaikanti su susiklosčiusia situacija, nuolat besipykstanti sutuoktinių pora, charizmatiška šokėja, romantiškas muzikantas, kurio muzika kai kuriose vietose panaudojama ir kaip filmo garso takelis.
Filme muzikos mažai, įsiminė tik kelios švelnios kompozicijos pianinui, kurių pagalba buvo kuriama atmosfera. Dugiausiai stiprinta tik Džefo ir Lizos istorijos kaita. Keliose vietose muzikos pagalba išryškėja kontrastas – girdime emocingą, lyrišką melodiją, o tuo metu stebime, kaip policijos pareigūnai veržiasi į įtariamojo butą. Toks pasirinkimas būdingas nemažai daliai šiuolaikinių filmų, tačiau klasikoje dar neteko su tuo susidurti.
Aptariant vizualinę filmo pusę, įsimintiniausias dalykas buvo kontrastas tarp Džefo ir Lizos. Jų lūkesčių ir gyvenimo būdo skirtumai buvo akcentuoti ne tik jų pokalbiais, bet ir drabužiais. Viso filmo metu Džefas vilki mėlyną pižamą ir nesivargina bent kažkaip pasiruošti merginos atėjimui (juk lūžusi koja tikrai ne visiškai atima galimybę judėti). Tuo tarpu Liza kiekvieną kartą ateina vis su skirtinga suknele, atrodo, yra apgalvojusi kiekvieną įvaizdžio dalelę, kad tik kuo labiau patiktų Džefui. Deja, tokio pat atsako iš jo nesusilaukia. Matome, kad nepaisant to, drąskoma vidinių konfliktų Liza ir toliau lankosi pas savo mylimąjį ir yra pasiryžusi mėginti įveikti kylančias prieštaras.
Bendras filmo vaizdas
„Langas į kiemą“ – tai paini, intriguojanti kriminalinė drama, kurioje Hitchcock‘as vėl mus kviečia kartu ieškoti ne tik šiurpaus nusikaltimo kaltininkų, bet ir tyrinėti sudėtingas bendražmogiškas problemas: pavydas, nusivylimas, per didelių lūkesčių aplinkiniams kėlimas, vienišumas, nesugebėjimas susitaikyti su esamomis aplinkybėmis ir pan. Viskas, ką jums tereikia daryti – tik stebėti ir leisti filmo komandai jus vesti per kiekvieno iš šių veikėjų gyvenimus.
