Plačiąja prasme gerą kiną ar bet kokios rūšies meną galima sukurti dviem būdais – arba pasitelkiant originalią ir dar niekam nematytą idėją, kuri viso filmo metu stebintų žmones ir rodytų pačius neįprasčiausius dalykus, arba pasiimant jau egzistuojančią idėją, tačiau ją pateikiant itin stipriai. Kinas egzistuoja jau daugiau nei šimtą metų, todėl natūralu, jog antrasis būdas dabar vis labiau populiarėja ir tame nėra nieko blogo tol, kol filmų kūrėjai supranta savo padėtį.
„Tūnąs tamsoje“ neabejotinai yra antrasis variantas. Priklausomai nuo to, kaip pažiūrėsite, šis filmas yra arba režisieriaus Jameso Wano noras pagerbti legendinę 1982 metų juostą „Poltergeistas“ (angl. „Poltergeist“), arba jo sprendimas begėdiškai pasivogti pagrindinę to filmo idėją. Nes ji abiejuose kūriniuose yra identiška – šeima, atsikraustanti į naują namą, supranta, kad jame vyksta keisti antgamtiniai dalykai, stipriai paveikiantys jų vaiką. Vienintelis ryškus skirtumas – čia yra paveikiamas sūnus, ne dukra, tačiau siužeto prasme jūs ieškote turbūt ne tokių skirtumų.
Filmas, parašytas kartu su J. Wanu jau prie „Pjūklo“ (angl. „Saw“) dirbusio scenaristo Leigh Whannello, išsiskiria būtent tuo, kad tas pačias idėjas įgyvendina tikrai stipriai. „Tūnąs tamsoje“ turi nemažai tradiciniais ir dažnai klišiniais tampančių gąsdinimo elementų, tokių kaip baisių (ar ne visai) padarų netikėtas iššokimas prieš žiūrovus, kas yra ganėtinai efektyvus būdas išgąsdinti publiką – kitaip jis nebūtų naudojamas taip dažnai, – tačiau kartu daug pasako apie neoriginalius kūrėjus. J. Wanas tai suprato ir tuos iššokimus pateikė originaliai. Galbūt per specialius prietaisus, fiksuojančius skirtingas namo skleidžiamas bangas, galbūt per netiesioginius vaizdinius, tačiau pirmojoje filmo dalyje tikrai žavėjo tai, jog čia yra bandoma padaryti kažką kitaip ir niekas nenori eiti lengviausiu keliu.
Visgi prie filmo J. Wanas labiausiai prisidėjo kurdamas bendrą jo atmosferą. Suprantu, kad toks teiginys skamba keistai, tačiau kūrėjai puikiai žinojo, kad kuria siaubo filmą, ko negalima pasakyti apie dažnus režisierius ar scenaristus. Šita komanda žinojo, kad kino teatre sėdės keli šimtai žmonių, kurie žinos, kad atėjo į siaubo filmą ir tikėsis galiausiai būti išgąsdinti. J. Wano bendravimas su publika čia yra pateikiamas tikrai gražiai, iš lėto keliant įtampą ir pačioje filmo pradžioje nebandant pulti prie gąsdinimų. Siaubo filmo atmosferos kūrimas gali būti stipriausias „Tūnąs tamsoje“ koziris, kadangi čia gąsdinimai ateina pamažu, iš pradžių keliant garsą, o vėliau ir pristatant po truputį baisėjančius vaizdinius, taip sukuriant iliuziją žiūrovams, kad baisumai čia pasirodys pamažu ir jie neturi dėl nieko jaudintis. Ir iškart po to užliūliavimo prasideda tikras chaosas ir siaubo fiesta, kas jau turėtų sufleruoti, jog žiūrovai turi reikalą su tikrais siaubo profesionalais.
Tiesa, bendrai apie filmą kalbėti apie visapusiškai stiprų negaliu dėl kai kurių jo scenarijaus ypatumų. J. Wano ir L. Whannello idėja sukurti istoriją apie eilinę ir niekuo neišsiskiriančią šeimą, jeigu ir nėra nematyta, buvo sveikintina. Daugelis siaubo filmų sugriūna būtent todėl, kad iškart šoka į siaubą be jokių veikėjų, ir greitai sudega, nes per dvi valandas neabejotinai pasitaikys silpnų momentų, kuriuose keisti vaizdiniai žiūrovams jau bus atsibodę ir jie norės siužeto nukreipimo. Šiuo atveju „Tūnąs tamsoje“ tai turėjo. Į medicinine prasme nepaaiškinamą komą patenkantis mažametis berniukas Daltonas (Ty Simpkins), globojamas savo tėvų Renai (Rose Byrne) ir Džošo (Patrick Wilson), suteikia šiek tiek psichologinių motyvų, kadangi grėsmė vaikui jau sufleruoja tai, kad filmas nėra iš pačių paprasčiausių ir linksmiausių.
Ir jis prasideda tikrai stipriais psichologiniais motyvais. Šeimos panika dėl keistos Daltono būklės yra vis keliama, tarp sutuoktinių tvyro įtampa ir skepticizmas dėl aplink jų vykstančių reiškinių, kas lyg ir atrodo kaip psichologinis trileris. Bėda ta, kad šioje vietoje yra einama visišku paviršiumi. Mums turi rūpėti tai, kad tėvai gali prarasti vaiką; mums turi rūpėti, kad tėvams dėl to gali pasimaišyti protas ir panašiai. Ir net jeigu siaubo žanras yra pastatytas ant idėjų, kurios gali būti baisios pačios iš savęs (tokios kaip velnio apsėdimas), čia iš dalies buvo bandoma kurti psichologinį trilerį, kuris niekada neveikia neturint išskirtinai įdomių veikėjų. Sprendimas rodyti abstrakčiai graudžius epizodus, apipintus skurdžiais dialogais, nesukuria psichologinėms scenoms reikalingo pagrindo. Tai filmui stipriai pakenkia vidurinėje jo dalyje, kur veiksmas sulėtėja dėl veikėjų dramos, kuri visiškai neveikia. Kai kurias tokio pobūdžio scenas gelbėja R. Byrne, sugebanti subtiliai pateikti savo išgąstį ir nesusipratimą aplinkoje, tačiau scenarijus šioje situacijoje turi nemažai problemų.
Tačiau struktūrine ir idėjų prasme „Tūnąs tamsoje“ kaip siaubo filmas veikia tikrai neblogai. Pirmajame jo trečdalyje sumaniai keliama įtampa ir paskutiniajame pusvalandyje pilnu pajėgumu į pirmąjį planą įšokantis antgamtinis pasaulis, turintis realių padarinių tikriems žmonėms, yra pakankamai stiprūs elementai, kad sugebėtų atpirkti silpnąsias filmo vietas. Šis filmas galbūt neturi daug visiškai originalių idėjų siaubo žanrui, tačiau J. Wano pasitikėjimas savo jėgomis ir noras eksperimentuoti su Quentino Tarantino filmus retkarčiais primenančia galinga orkestrine muzika ar keistu ir ne vietoje pateikiamu humoru sugeba papirkti. Siaubo žanro gaivinimas pasitelkiant jam nebūdingus stilius juk irgi gali būti įvardijamas kaip originalumas.
