Dėl kažkokių sunkiai paaiškinamų priežasčių siaubo filmai traukia žmones kaip bites prie medaus. Ar tai būtų psichologinio tipo siaubo filmai, ar vadinamieji „slasheriai“, kuriuos kraujas liejasi upėmis, masės žmonių puola į kino sales ar be jokių dvejonių žiūriu juos namuose. Gal tai paaiškina natūralus adrenalino kiekio didėjimas kraujyje, tačiau bet kokiu atveju visas šis potraukis „kankina“ tikrai daug kino mėgėjų. O kas geriau gali išgąsdinti kine ar namuose, jei ne Jamesas Wanas su savo išskirtiniais filmais. Vienas tokių yra ir „Mirtina tyla“, žaidžiantis ne tik trykštančiu krauju, bet ir psichologija.

Turinys

Kiekvienas miestas turi savo siaubo pasakojimus. Ravens Fieras ne išskirtinis. Leganda byloja, kad kadais mieste gyvenusi Merė Šo buvo tikra pramogų pasaulio meistrė, džiugindavusi visus savo pilvakalbių lėlių pasirodymais. Deja, vieną dieną pasklido gandas, kad ji nužudė vaiką, todėl supykusi gyventojų minia pagavo moterį, išpjovė jai liežuvį, nužudė ir palaidojo ją su visomis lėlėmis. Tik jie nežinojo, kad Merės Šo lėlių kolekcija rado kelią iš po žemių ir nuo to laiko miestą persekioja paslaptingos mirtys. Iš miesto išvykę jaunavedžiai Liza ir Džeimis pradeda naują gyvenimą ir tiki viską palikę užmarštyje, tačiau miestelio prakeiksmas pasiveja juos ir didžiajame mieste. Po paslaptingos Lizos mirties Džeimis grįžta į gimtąjį miestą palaidoti savo mylimosios ir atrasti visas šios istorijos paslaptis.

Kas jau kas, bet režisierius Jamesas Wanas sugeba rasti idėjų saviems filmams. Ypatingai jei tai yra siaubo filmai. Nors, atsižvelgiant į milijardinius „Greitus ir įsiutusius“, jis talentingas ne tik siaubo juostose. Nepaisant to, nuolat matosi, jog režisierius eksperimentuoja, bando atrasti kažką naujo ir neužsisėdi vienoje istorijoje per ilgai. Kad ir „Pjūklo“ serija, kurioje jis dalyvavo tik pirmame filme. Kalbant apie režisieriaus postą. Šiame filme taip pat jaučiamas stiprus režisieriaus stilius, bet čia jau sužaidžiama visai kita korta – realiomis žmonių baimėmis. Ir tos baimės – lėlės. Sakykit ką norit, bet medinės ar porcelianinės lėlės, ypatingai pilvakalbės, yra košmarų įsikūnijimai, kad ir kaip tu į jas bežiūrėtum. Ir šiuo nemaloniu jausmu režisierius sužaidžia nepriekaištingai, didžiausiais filmo blogiukais paversdamas būtent jas.

Iš siužetinės linijos pusės, filmas nėra labai stiprus. Istorija tikrai matyta ne kartą, o iš kapo prisikėlę buvę nužudymu ar dar kažkuo kaltinti žmonės taip pat ne naujiena. Kad ir tas pats šimtą kartų kurtas ir perkurtas „Košmaras Guobų gatvėje“. Nepaisant to, istorija sugeba įtraukti ir nepaleisti iki pat filmo galo. Galbūt todėl, kad visą laiką sėdi įsikabinęs į fotelio ranktūrius ir nesugebi jų paleisti, nes pirštai iš streso tiesiog įaugo. Savaime suprantama, kaip ir kiekvienas siaubo filmas, šis skirtas žiūrėti naktį ir, geriausia, būnant vienam. Tokiu atveju galima patirti didžiausią malonumą. Visas vaizdas kuriamas taip, kad nė negalvoji apie visus galimus juostos minusus.

Na, o prie tų minusų prisideda ir filmo veikėjai, kurie yra prastai išplėtoti ir aiškūs kaip pušinės lentos. Vos keli veikėjai atrodė kaip ir normalūs, natūraliai bijantys ar įsitraukę į istoriją. Bet ir šiaip, visi personažai daugiau ar mažiau kėlė pojūtį, jog yra labai stereotipiniai ir pritempiami prie istorijos.

Filme, deja, nemažai vadinamųjų „jump-scare‘ų“. Niekada nelaikiau šios savybės teigiamos, bet čia jau darosi tiesiog juokinga, kai gali atsisėdęs skaičiuoti (3,2,1…), kada iš už kampo ar tiesiog staiga ekrane kažkas akimirksniu išgąsdins. BET. Puikiai sukurta aplinka net ir žinant kada būsi išgąsdintas, priverčia išsigąsti. Ir tai savotiškai erzina.

Techninė pusė

Priešingai daugumai dabartinių filmų, čia nemažai skirtingų aplinkų, todėl buvo vis keičiamos dekoracijos, kurios, beje, tikrai neblogos. Galima paminėti ir neblogus kostiumus, ypatingai lėlių, kurie labai autentiškai atkurti pagal tuometinių lėlių apdarus.

Garso takelis, tradiciškai, Jameso Wano filmuose yra labai gerai sudėliotas. Ir to priežastis – stiprus psichologinis efektas, verčiantis nuolat krūpčioti ar versti krūtinėje stipriau suplakti širdžiai. Galbūt vietomis su muzika buvo perspausta ir geresnį efektą būtų buvę galima pasiekti su elementariausia tyla, tačiau bendru atžvilgiu – tikrai neblogas darbas.

Kinematografija yra viena stipriausių filmo pusių. Tiesą sakant, be tokio operatoriaus darbo filmas būtų gerokai prastesnis, nes būtent kameros judėjimas, kadrų kaita ir kampų parinkimas sugebėjo sukurti tą baisią, šiurpuliukus kuriančią atmosferą.

Vaizdo montažas filme truputį šlubavo. Kelios scenos gana prastai sujungtos kartu, o ne kartą buvo galima pamatyti ir daiktus, keičiančius vietas. Sakote, paranormalūs reiškiniai? Ne, čia juk ne rastos filmuotos medžiagos filmas, o normali istorijoje, kurioje tokių nesąmonių tikrai nepasitaikytų. Garso montažas filme geras, jokio techninio triukšmo, traškėjimo ar nutrūkimo nebuvo girdėti.

Aktoriai

Ir vėlgi, netradiciškai siaubo filmui, aktorių šioje juostoje netrūksta. Tiesa, vos keli jų išsiskiria. Ir, savaime suprantama, reiktų pradėti nuo pagrindinio aktoriaus Ryano Kwanteno. Dabar labiausiai iš „Tikro kraujo“ serialo pažįstamas aktorius atliko, bene, geriausią vaidmenį visame filme. Išties, nors ir ne stebuklingas pasirodymas, aktorius sugebėjo gana gerai įkūnyti savo skystoką veikėją ir priversti sirgti už jį.

Iš policininko uniformos, o tiksliau, iš už policijos detektyvo ženklelio neišlendantis Donnie‘is Wahlbergas ir vėl suvaidino policininką. Ir vėl jam tai pavyko gana neblogai. Tiesa, šįkart jam reikėjo atlikti skeptiško ir niekuo netikinčio teisėsaugos atstovo vaidmenį, todėl kreiva veido išraiška jam visai tiko. Ir nors jis vyresnis už savo garsesnį brolį Marką, akivaizdu, sugebėjimai vaidinti papuolė ne kiekvienam tos kartos šeimos nariui.

Kiek geriau nei pusėtinai savo vaidmenį atliko Amber Valetta. Tiesa, nėra ko norėti, kai pati veikėja parašyta kaip stereotipinė blondinė, matanti pasaulį pro rožinius akinius. Na, pusiau bent. Bet kokiu atveju, ji visai gerai susitvarkė su savo vaidmeniu ir iki pat pabaigos išliko aktore, kurios nesinorėjo pašalinti iš juostos.
Dar reiktų paploti ir pagrindinei lėlei. Tikiuos, kad po filmavimo tas neaiškus padaras buvo sudegintas, o pelenai paskandinti viduryje Ramiojo vandenyno.

Verdiktas

Nors „Mirtina tyla“ ir yra vidutinis siaubo filmas su visiems gerai žinoma siužetine linija ir sąlyginai vidutinišku aktorių pasirodymu, režisierius sugeba visus filmo minusus apžaisti stipriu psichologiniu aspektu. Per visą filmą nenutrūkstanti įtampa verčia skersai žiūrėti į kiekvieną tamsesnį kampą, o galiausiai po filmo nueiti iki žaislų lentynos ir išmesti visas joje esančias lėles.

6.2
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
4.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
8.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
5.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles