Po debiuto 2000 m. su pirmuoju filmu „Stygian“, James‘as Wanas ėmėsi savo bičiulio Leigh‘o Wannellio scenarijaus, pagal kurį 2003 m. pristatė savo kino studijų baigiamąjį darbą trumpametražį filmą „Pjūklas“. Vėliau tą patį scenarijų, tik jau ilgametražiui filmui, jis pasiūlė Holivudo studijai „Lionsgate“. Nors tam, kad įtikintų studijos vadovus paleisti šį mažo biudžeto filmą į kino sales, teko nueiti derybų kelią, vis tik James‘ui Wanui pavyko palaužti išankstinį skeptiškumą, o filmo populiarumas ir finansinė sėkmė ne tik pranoko bet kokius lūkesčius, bet ir davė pradžią septynių dalių „Pjūklo“ filmų serijai.
Du vienas kito nepažįstantys vyrai – fotografas Adamas Stanhaitas (akt. Leigh Wannell) ir gydytojas onkologas Lorensas Gordonas (akt. Cary Elwes) – atsibunda prirakinti grandinėmis priešinguose apleisto vonios kambario kampuose. Tarp jų, kambario viduryje telkšančiame kraujo klane, guli vyro lavonas, vienoje rankoje laikantis pistoletą, kitoje – diktofoną. Įkalintieji Adamas ir Lorensas kiekvienas savo drabužių kišenėse randa po voką su kasete, kurias išklauso pasiekę diktofoną. Išklausęs sau skirtą įrašą Adamas sužino, kad privalo surasti būdą, kaip pabėgti iš šios patalpos, kitaip – mirs. O Lorensui skirtas įrašas liepia nužudyti Adamą, ir tą Lorensas privalo padaryti iki šeštos valandos, jei ne – mirs ne tik jie abu, bet ir Lorenso žmona Elison (akt. Monica Potter) bei dukra Dajana (akt. Makenzie Vega). Klozeto bakelyje suradę ryšulį su dviem siaurapjūkliais Adamas ir Lorensas įnirtingai ir desperatiškai jais bando nupjauti storas metalines grandines, kuriomis yra sukaustyti, tačiau nieko nepeša, o Adamas savąjį pjūklą dar ir sulaužo. Kiek atsargiau su gautuoju įrankiu besielgusį Lorensą, pamačiusį, kad grandinių zulinimas – tuščias darbas, netikėtai aplanko nušvitimas, kurio apimtas jis ištransliuoja dvi genialias mintis. Pirma: jei pagrobėjas jiems davė pjūklus, kurie nepjauna metalo, tai gal jis siekia, kad jie nusipjautų kojas. Antra: jis daugmaž įtaria, kas galėtų būti tas pagrobėjas.
„Pjūklas“ iš esmės yra nieko daugiau kaip tik nesveikų sadistinių fantazijų rinkinys, atvirai rodantis kūno žalojimą ir įvairius kankinimo metodus. Nors ir išlaiko intrigą iki pat pabaigos, vis tik ir taip ne per stipriausias antroje pusėje šis filmas dar labiau suprastėja: personažai ima elgtis visiškai nelogiškai, jie tik rėkia ir taškosi kraujais. Netikėtai nelauktai kažkodėl esmine tampa idėja, kad šeima yra svarbiausia, nors ankstesnis elgesys, deja, to neįrodė. Filmas neneša jokios žinios, neiškelia jokios minties, nepalieka nieko apmąstymams, galiausiai pabaigos akcentai moraline prasme sudėlioti visiškai netinkamai.
Apie aktorius taip pat nėra daug ko pasakyti. Pagrindinius personažus kuriančių Cary Gordono ir Leigho Wannell‘io vaidyba neįtikinanti ir statiška, netgi balsai skamba nenatūraliai. Tad vaidybą galima laikyti tikrai vienu klaikiausių šio filmo momentų.
Kinematografijos stebuklų šis filmas taip pat nedemonstruoja ir dėl to visai nereikia kaltinti mažo biudžeto. Filme nėra jokio grožio, jokios estetikos, jokio stiliaus. Daugiausiai laiko rodoma nykus, apleistas ir purvinas vonios kambarys, detaliai vaizduojamos kankinimo scenos, kraujas, žodžiu, šlykštulus kvadratu ar net kubu. Tačiau, kaip jau minėta, tai žiaurumas, nenešantis jokios gilesnės minties – tai žiaurumas dėl žiaurumo. Kameros darbas pakankamai neblogas, nors kaži kokių aukštumų ir nepademonstruoja. Vaizdo montažas varginantis – nuolatinis šokinėjimas į „prisiminimus“ ir grįžimas atgal, vaizdo pagreitinimas (vairavimo scena), dėl kurio nukenčia vaizdo kokybė, vaizdo superpagreitinimas pabaigoje – visa tai ir taip ne per stipriausią filmą paverčia į chaotišką kratinį. Garso montažas kai kur nelabai realistiškas – pvz. pjūklo brūžavimas skamba taip pat garsiai, kaip automobilio variklis, jei ne garsiau. Garso takelis būdingas siaubo filmams, t. y. nuvalkiota, a la „šiurpą kelianti“ muzika, kuri žinoma taip gerai, kad jokio šiurpo nesukelia.
„Pjūklas“ – tai nesveikų sadistinių fantazijų rinkinys, atvirai vaizduojantis kraują, kankinimus ir žalojimus, tačiau tuo nenešantis anei jokios gilesnės minties. Vienintelis filmo privalumas – iki galo išlaikyta įtampa. Visa kita – tik klaiki B klasės vaidyba, padrikas montažas, nelogiški režisūriniai sprendimai antroje filmo dalyje, ir nulis estetikos. Kaip siaubo filmas „Pjūklas“ net nėra labai baisus, o veikiau šlykštus ir nemalonus žiūrėti. Ir nors filmo scenaristas ir aktorius Leighas Wannellis neslepia, kad įkėpimo šaltinis buvo filmas „Septyni“ („Seven“, 1995 m.), „Pjūklui“ iki šio Davido Fincherio kriminalinio trilerio labai toli šviečia.
