Supermenas: sugrįžimas

Žmonija jau nežinos laikotarpio, kai pagal komiksus sukurti filmai buvo išskirtinė šventė. Dabar, kai „Marvel“ ir „DC Comics“ projektai pasirodo kas kelis mėnesius, sunku patikėti, kad prieš dešimtmetį pristatytas „Supermenas: sugrįžimas“ buvo pirmas kartas per 20 metų, kai legendinis „DC Comics“ herojus pasirodė didžiajame ekrane ir sukėlė begalę aistrų („Supermenas: sugrįžimas“ yra savotiškas 1987 m. filmo tęsinys, nors sąsaja yra visai nereikšminga). Dabar toks filmas būtų sutiktas audringai, kuomet jį sukūrusi studija išleistų kelis šimtus milijonų reklaminei kampanijai, nors galiausias jis, kaip ir kiti superherojų projektai šiomis dienomis, būtų pamirštas po savaitės.

Toks filmo unikalumas paaiškina ir ganėtinai keistą siužetą. Ilgai didžiajame ekrane nematytas Supermenas, 2006 metais pasirodęs savotiškose komiksų nepopuliarumo žemumose, turėjo būti dar kartą pristatytas plačiajai publikai. Ir tai reiškia pilną pristatymą – nuo to, kaip Supermenas/Klarkas Kentas (akt. Brandon Routh) atsirado Žemėje ir jo žemiškųjų tėvų, iki jo gyvenimo rutinoje ir apsisprendimo, kad išskirtinės galios gali padėti išgelbėti visą pasaulį.

Dabar (ir, jeigu kalbėsime atvirai, turbūt ir anuomet) šitą istoriją žino kiekvienas pradinukas ir ją žiūrėti nėra įdomu. Kuomet žinai kiekvieną pagrindinį istorijos tašką ir kiekvieną pagrindinio veikėjo motyvaciją, pustrečios valandos trunkantis filmas intrigos turi mažai. Komiksuose šimtus kartų kartotą Supermeno atsiradimo istoriją tiesiogiai ir nesukuriant nieko ypatingo perkelti į didįjį ekraną neatrodo kaip protingas sprendimas. Tai tiesiog pabrėžia faktą, jog scenarijus, parašytas Michaelo Dougherty ir Dano Harriso, neturi aiškios auditorijos. Žmonės, žinantys Supermeno istoriją, pirmąsias pusantros valandos turbūt nuobodžiaus, o žmonėms, kurie nėra susipažinę su šiuo herojumi, visiškai nerūpėtų, jeigu filmas pakeistų bent kelias pradinės istorijos detales. 2013 metų „Žmogus iš plieno“, turintis daug savų problemų, tą pradinę istoriją pagyvino į siužetą įdomiai įtraukdamas Klarko tėvą, suteikusį šiek tiek kitokius emocinius pamatus, pakeitusius tradicinę istoriją.

Žiūrint iš veiksmo pusės pats filmas taip pat nėra ypatingas, neskiriantis daug dėmesio aktyvesnei istorijos daliai. Leksą Liuterį įkūnijantis Kevinas Spacey, sugrįžtantis pas jį atradusį režisierių Bryaną Singerį, yra įpratęs vaidinti nestabilios psichikos veikėjus, todėl jam šis vaidmuo turėjo būti tobulas. Ir visgi taip nebuvo, labiau dėl aktoriui suteiktos medžiagos nei dėl paties K. Spacey. Lekso motyvacija, susivedanti į blogų dalykų darymą vien dėl to, kad jis nori daryti blogus dalykus, ir tik atsitiktinumo dėka į siužetą įtraukianti patį Supermeną, yra vienas keisčiausių šio filmo aspektų. Tarp keistesnių galima įvardinti tai, jog filmas maždaug valandą laiko visiškai pamiršta Leksą ir jį atsimena tik filmo pabaigoje, kuomet pagal pabodusias veiksmo filmų formules ir turėtų susidurti du didžiausi priešai, nors tas susidūrimas nuobodumu prilygsta iki tol rodytai istorijai.

Tame nebūtų nieko blogo, jeigu įspūdingai būtų įgyvendinta kūrėjams aiškiai labiausiai rūpėjusi pusė – romantinė istorija tarp Supermeno ir Lois Lane (akt. Kate Bosworth), nors jau turbūt atspėjote, kad šiame fronte kažko ypatingo tikėtis taip pat neverta. Meilės istorija yra dar viena padrika siužeto linija, kuomet meilė kyla ne dėl veikėjų, o dėl istorijos sumetimų, neparodant žiūrovams jokių esminių detalių, dėl ko būtent šie du veikėjai turi būti kartu. Nepadeda ir tai, jog per jauna ir per daug agresyvi Bosworth netinka filmui, kuris bando pakerėti savo ramumu veiksmo kontekste. Ji, kartu su silpnu scenarijumi, neleidžia patikėti, kad tokia moteris įsimylės pirmą žmogų, išgelbėjusį jos gyvybę.

„Supermenas: sugrįžimas“ neturi kokios nors unikalios problemos – filmo scenarijus yra tiesiog pernelyg silpnas, kad pustrečios valandos išlaikytų veiksmo besitikinčių ir jo negaunančių žiūrovų dėmesį. Scenarijaus problemos išryškėja pamačius tai, jog kitos filmo dalys yra išties stiprios ar galinčios veikti su tinkama medžiaga. B. Routhas kaip Supermenas yra tikrai įdomus pasirinkimas, atrodantis ir besielgiantis būtent kaip garsusis herojus. Filmas neišnaudoja Supermeną visad lydinčių moralinių dilemų, kuomet jis savo galias norėtų paaukoti dėl ramaus gyvenimo, kas veikėją paverčia pernelyg vienpusišku ir neįdomiai herojišku. Frankas Langella kaip Klarko Kento bosas ar Johno Ottmano muzika, kurioje girdėti Johno Williamso kūrinių motyvai, taip pat yra tarp kokybiškų smulkesnių detalių, nesusidedančių į vientisą darinį.

Visiškai neigiamai vertinti šį filmą gali būti kiek per daug ciniška. Bryanas Singeris čia išties bandė padaryti kažką naujo žanre, kuris jau prieš dešimt metų per daug stipriai priminė tik bereikalingų veiksmo scenų kratinį. Ramesnis filmo „Supermenas: sugrįžimas“ tonas yra įdomi detalė tokio žanro kūriniui ir su ja galima būtų sukurti kažką išties įsimintino.

Ir visgi tuo pačiu metu net filmo kūrėjai nesuprato, ką kuria, galiausiai pristatę pernelyg ilgą ir padriką istoriją su veikėjais, neturinčiais jokios motyvacijos daryti tai, ką daro. Neapleidžia mintis, kad šitame nuobodžiame pustrečios valandos trukusiame chaose slepiasi unikalus filmas, kurio dar niekas nesugebėjo atrasti.