Įdomu, kad nors filmas pristatomas, kaip įkvėptas „Odisėjos”, tačiau broliai Coenai knygos teigia niekad neskaitę. O tiek detalių gali sugerti vien iš pop kultūros! Va čia tai klasikos įtaka. Ir turint minty, kaip dažnai Holivudas net prieš nosį turėdamas medžiagą baisiau padaro, „O, broli, kur tu?“ yra nuostabus, lengvai „Odisėja“ grįstas filmas.
1937 metai, ir Ulysses Everett Macgill (George Clooney) bei du kiti kaliniai, Pete (John Turturro) ir Delmar (Tim Blake Nelson) pabėgo iš kalėjimo. Jų misija – nukakti į vietą, kur Ulysses užkasė 1,2 milijono dolerių. Turint minty infliaciją, šiandien tai yra beveik nesuvokiama pinigų suma. Jie tam turi 4 dienas, nes po to lobio vieta bus užlieta statant hidroelektrinę! Tuo tarpu pabėgėlius vaikosi mįslingas, pikta lemiantis šerifas.
„O, broli, kur tu?“ yra palyginus lėtas filmas, jame judame nuo vinjetės prie vinjetės, kuriomis sekami šiek tiek nevėkšlų vagišių nuotykiai. Kartais jos yra labai aiškiai susijusios su „Odisėja“, kartais tenka ir galvą palaužyt, kiek pastangų į interpretaciją įdėjo tie gudragalviai IMDB rašytojai. Toks pakankamai aiškus segmentavimas filmui nėkiek nekenkia, ypač atsižvelgiant į tai, kokie filmui svarbūs jo dialogai.
Aišku, sunku būtų teigti, kad filmams nesvarbūs aktorių kalbami žodžiai. Taip, čia yra vaizdo mediumas, bet tas, kuris neįvaldo dialogo, taip ir palieka darydamas kadrus iš paukščio skrydžio fone ošiant vėjeliui. Filme labiausiai išsiskiria Ulysses – kaip ir pritinka pagrindiniam veikėjui – kuris ir yra toks gal net kiek per daug išsilavinusiai kalbantis veikėjas, kurie egzistuoja filmuose, bet ne realybėje. Apskritai, klausytis malonu ne tik jo, bet ir kitų veikėjų.
Kitas dalykas yra ta užburianti ketvirto dešimtmečio atmosfera. Labai padeda skaitmeninis spalvų apdorojimas, tačiau dar labiau – tinkamai parinkta muzika. „Constant sorrow“ daina sulaukė didesnio pasisekimo nei pats filmas, ir visai pelnytai. Tuo tarpu ir visi kiti laikmečiui tinkami gabalai tik dar labiau pagardina šį retro nostalgijos pyragėlį. Aišku, nėra viskas dažoma vien gražiom spalvom – visgi didžiosios depresijos metas, kaimiečiai gyvena nekažkaip, juodaodžių ir kalinių gyvenimas irgi nesaldus. Užtat paveikslas, tapytas tiek šviesiomis, tik tamsiomis spalvomis, yra tikrai viską apimantis.
Ir, pažymėsiu dar kartą, muzika parinkta tobulai.
George Clooney vaidina gerai, ir jam labai pritinka būti tokiu greitai šnekančiu, gal kiek per protingu savo naudai sukčiumi, kuris šalia viso kito dar ir labai rūpinasi savo plaukais. Turtoro ir Blake Nelson yra puikūs ir įtikinami stuobriai, bei pirmojo atveju šis vaidmuo yra daug iškilesnis, nei tai, ką jis darė „Transformeriuose“. Šalia šių vyrų dar pasižymi ir John Goodman, kad ir epizodiškai. Apskritai, aktoriai tiek parinkti, tiek nugrimuoti ir aprengti būtent ketvirtajam dešimtmečiui.
„O, broli, kur tu?“ yra turbūt lengvesnis ir mažiausiai smurto ar mirčių turintis broliukų filmas. Jeigu kiti filmai stebina savo išradingu tamsumu ar tragiškais siužeto posūkiais, tai šis yra pakankamai šviesus ir net magiškas. Kažkas – gal muzika, gal vaizdai, gal puikus jų derinys – pagauna tave už širdies stygų ir filmas neprailgsta.