Milerio sankryža

Miller's Crossing

Broliai Coenai yra išties įsimintinų ir itin nestandartinių juostų kūrėjai, kurie vėlyvais devyniasdešimtaisiais pagarsėjo savo labai šmaikščiomis kriminalinėmis komedijomis kaip „Fargo“ ar „Didysis Lebovskis“. Dėl jų jie statomi ant pjedestalo pas daugelį kino profesionalų ir žiūrovų. Nors man… Gerai, prisipažinsiu, jog man, kaip gangsterinių filmų garbintojui, būtent jų 1990 metais pasirodęs filmas „Milerio sankryža“ yra vienas iš mėgstamiausių brolių darbų, kuris savo kruopštumu lenkia daugybę žanro, temos, ir net jų pačių filmografijoje atsiradusius projektus.

Šiame gangsteriniame projekte gvildenama ganėtinai paprasta tema apie ištikimybę ir gangsterio kodeksą, kuris, kaip mes visi puikiai žinome, sudarė kažkada labai svarbų pamatinį autoritetą tiems, kurie verčiasi nusikalstamame pasaulyje. Ir tai buvo nuostabu, nes nusikaltėliai bent jau galėjo pasigirti vienu išdidžiu bruožu, ko negalėtume pasakyti apie daugumos tada ir dabar „padoriai“ gyvenančių žmonių pasaulėžiūrą. Taigi, filmas prasideda gana lėtai, ir jau iš pirmų sekundžių jis pradeda priminti pirmąją „Krikštatėvio“ dalį, o tiksliau, 1972 m. Oskarą laimėjusio filmo įvadinę sceną. Tai trikdo, taip, net labai trikdo, nes galvoji, jog pamatysi dar vieną niekam tikusį „Krikštatėvio“ kloną. Gerai, kad jau po dešimties rodymo minučių supranti, jog tai visiškai kitoks filmas nei Franciso Fordo Coppolos kūryba, ar netgi Martino Scorseses braižas. Įdomiausia, jog mano paminėti kūrėjai tais pačiais metais pristatė tokios pačios temos filmus „Krikštatėvis. 3 dalis“ ir „Geri vyrukai“. Tai buvo išties gangsterinių filmų metai. O šauniausia tai, jog kiekvienas iš šių trijų filmų skyrėsi kaip diena ir naktis.

Juostos veiksmas visą rodymo laiką sukasi aplink patikimą, bet labai egoistišką, žiaurius metodus mėgstantį buvusio mafijos boso parankinį Tomą Reiganą, kuris bando savo jėgas pas įvairiausius miesto nusikalstamo pasaulio vadeivas. Tas jam sekasi gerai, nes būdamas labai gudrus jis sugeba įsivelti į mafijos karą, bet išeiti iš jo visiškai švarus. Argi jums nieko neprimena toks vaizdelis? Nesinori badytis pirštais, tačiau mūsų šalyje toks atvejis labai dažnas, ypač vienoje įstaigoje, kurioje dirba veltėdžiai. Ir nors Tomo portretas suteptas krauju, jis tampa labai smagiu ir patraukliu antiherojumi, už kurio sėkmę ir norisi sirgti visos šios juostos peržiūros metu. Tačiau, tai ne vienintelė stiprioji jo pusė. Tomo herojus įkūnija visa tai, kuo kadaise vertėsi didingiausia pasaulio valstybė. Jis lyg kekšė, kuriai reikia naudos, kuriai reikia patikimų rankų padaryti už jį nešvarius darbelius. Ir broliai Coenai, pristatydami jo veikėją, taip ir norėjo pašiepti tam tikrus JAV įstatymus, privertusius iškilti tokius žmonės kaip Alas Kapone, Džonas Dilindžeris ar Karlas Gambino. Pripažinkime, jog jeigu ne sausas įstatymas Amerikoje, daug kas dabar būtų kitaip.

Be stipraus pagrindinio veikėjo filme pasirodė dar daugelis kitų svarbių ir labai charizmatiškų personažų, kurie savo pasirodymais primindavo geriausius gangsterinių filmų herojus. Vienu iš tokiu veikėjų tapo Bernis. Būtent šis personažas ir tampa svarbiausia vinimi šioje istorijoje, kurioje Tomui teko išgyventi tikrą košmarą. Bernis – tarsi maras, kurio niekaip negalima atsikratyti, todėl vienintelis būdas jo atsikratyti – paleisti kulką į galvą. Tačiau, nesinori čia man išpasakoti visų įdomių detalių. Noriu paminėti tik viena sceną miške – tobula scena, kuri ne tik laiko įtampoje, bet kartu parodo žmogiškąją net didžiausio nusikaltėlio pusę. Be Bernio, juostoje šauniai pasirodo ir nusikalstomo pasaulio autoritetai. Vienas komiškas, kuris kartais primena veikėją iš absurdo teatro ir jo vardas Džonis Kasparas, o kitas, tai visiška jo priešingybė – stipraus charakterio, žiaurių metodų mėgėjas Leo. Leo personažas vienoje scenoje labai priminė kultinio filmo „Žmogus su randu“ herojų Tonį Montaną. Puikus stipraus charakterio paveikslas, kuris, kaip ir Tomas leido suvokti, yra tikrasis autoritetas mafijos pasaulyje.

Taip pat filme stiprų pamatą sudaro ir tikroviškumas, įvykių pateikimas ir stulbinančiai lėtai prasidėjęs veiksmas, kuris galiausiai virsta į sprogmenį akims. Filme sulaukiame ir žiaurių muštynių, kartais šiek tiek komiškai atrodančių, bet visgi labai tikroviškai įgyvendintų. Bet, ne tai gali sužavėti, o susišaudymai. Ypač, kai dar rodomas tas auksinis sausojo įstatymo laikotarpis, kai gangsteriai nešiojosi Coltus ir Tommy‘ius. Brolių Coenų susišaudymų scenų pastatymo maniera sužavi labiausiai iš visų. Įtampa, adrenalinas ir upės kraujo, kurias pagardina šūvių garsai fone.

Bet, ši istorija nebūtų verta medalio, jeigu ne gerai atliktas dizainas, kruopščiai parinktos dekoracijos, labai šauniai atrodantys drabužiai ir vietovės, sukuriančios laba įsimintiną atmosferą. Kas be ko, dar ir muzikinė palyda verta ovacijų. Ramūs, lėtoki ir ganėtinai pozityvią aurą nešantys muzikiniai garsai, kurie taip ir sako, jog nėra ko čia jaudintis, tokia yra niūri realybė, toks yra baisus pasaulis. Žinoma, suprantama, gi kai pamatai žiaurius ir į neviltį varančius žudynių vaizdus, tai ir muzika nereikalinga. Už šią gerą vaizdų dozę esame dėkingi operatoriui Barry‘iui Sonnenfieldui, kuris buvo dirbęs su Coenais dar prie filmo „Auklėjant Arizoną“, o po šio gangsterinio filmo pasirodymo pats žengė režisieriaus keliais. Ir tą padarė gana sėkmingai. Taip pat techniškai gerai atrodo garso montažas, ypač susišaudymuose galime pastebėti tą stiprų darbą. Ir žinoma, dar reikia paminėti vaizdo montažą, kuris nuo pradžios iki galo įtraukė mus į šį nuotykį.

Techninės pusės ypatumai sukelia didelį malonumą, bet ne tokį, kaip aktoriai. Broliai Coenai, kaip koks Stevenas Soderberghas ar Woody‘is Allenas, sugeba į savo projektus surinkti labai puikius artistus. Ir šis filmas irgi ne išimtis. Filme pasirodo ir Steve‘as Buscemis, ir režisierius Samas Raimis, ir net Frances McDormand. Tačiau, tai tik trumpai pasirodę herojai, kuriuos užgožia pagrindinių veikėjų atlikėjai.

Tomą Reiganą suvaidinęs Gabrielis Byrne‘as įkūnijo vieną ryškiausių savo veikėjų, o kartu ir puikų gangsterinio filmo herojaus tipažą – vienišių. Jam talkino ne ką mažiau charizmatiškas Johnas Turturo, kuriam beje tai buvo pirmas bendradarbiavimas su broliais Coenais. Vėliau jis pasirodė jų filmuose dar tris kartus. Aktorius įkūnijo didžiausią Tomo problemą – Bernį. Filme puikius vaidmenis turėjo ir Albertas Fiunney‘is su Jonu Politu, kuriems atiteko konkuruojančių vadeivų rolės. Tačiau gangsteriai be moterų –tai jokie gangsteriai. Filme taip pat sužibėjo ir puikioji Oskaro laureatė Marcia Gay Harden.

„Milerio sankryža“ kaip bebūtų, yra ne tik vienas iš iškiliausių gangsterinio filmo pavyzdžių, nagrinėjančių sausojo įstatymo problemą nusikalstamame pasaulyje, bet ir vienas iš svarbiausių brolių Coenų darbų, kuris savo preciziškai atgamintu praeito amžiaus ketvirtojo dešimtmečio laikotarpiu lenkia kitus jų žinomus, ir netgi labai aukštai vertinamus kino projektus, gavusius kultinį statusą.

9
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
9.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles