Brolių Joelio ir Ethano Coenų filmografiją nesunkiai galima padalinti į dvi dalis. Vienoje būtų išrikiuotos dramos, kuriose pasakojamos istorijos apie vidinius išgyvenimus kenčiančius herojus bei jų kaklus veržiančią kasdienybę. Kitoje – ironiškos, sarkastiškos, o kartais net juodojo humoro komedijos. Ir nors pastarojo žanro filmai pateikia absurdiškas gyvenimo situacijas, jose netrūksta nei simbolizmo, nei estetikos.
Jei „Tiesiog kraujas.“ („Blood Simple.“, 1984 m.) buvo pamatas draminiams brolių Coenų kūriniams, tai po trejų metų pasirodęs „Auginant Arizoną“ („Raising Arizona“, 1987 m.) tapo atspirties tašku kuriant juodojo humoro komedijas.
Broliai Coenai filme „Auginant Arizoną“ pasakoja apie policininkės Edwinos (akt. Holly Hunter) ir plėšiko H.I. McDunnougho (akt. Nicolas Cage’as) porą, kuriai niekaip nepavyksta susilaukti vaikelio. „Šiame pasaulyje per daug meilės ir grožio tik mums dviem, o kiekviena diena, per kurią nesusilaukiame kūdikio, yra diena, kurios jis vėliau greičiausiai gailėsis neišvydęs“, – pastelinio saulėlydžio fone Edwinos mintis už kadro pasakoja H.I. Kiek vėliau pora sužino, jog Edwina nevaisinga, o įsivaikinti vaikelio pora negali dėl nusikaltimais suteptos H.I. praeities. Šios keblios situacijos sprendimą pasiūlo pats likimas. Laikraštyje perskaitę, jog baldų gamintojo magnato Nathano Arizonos žmona pagimdė penketuką, Edwina ir H.I. pasiryžta pagrobti vieną iš naujagimių ir auginti jį kaip savą vaiką.
Šis filmas tikrai nėra geriausias brolių Coenų kūrinys, ir tai net nėra geriausia jų sukurta komedija, tačiau šią kino juostą verta, o gal net ir būtina pamatyti todėl, jog joje užsimezga viskas, kas vėlesniuose režisierių darbuose taip žavi. Joelis ir Ethanas tarsi vaikai, per Kalėdas gavę filmavimo kameras. Kino juosta „Auginant Arizoną“ yra kupina komiškos energetikos, kuri yra tiek pat kvaila, kiek ir rafinuota. Savo filme režisieriai sujungė tai, kas aštuoniasdešimtaisiais taip kaitino žiūrovų kraują – įkaitų dramos, ir tai, kas juos priversdavo leipti juokais – istorijos apie kūdikius. Filmas tarsi ditirambas tuometiniams komikams, o ypač legendinei „Monty Python“ trupei, kurių kūryba suformavo Coenų komedijos žanrą.
Deja, bet efektingai ir aktyviai prasidėjusi kino juosta po maždaug dviejų trečdalių pradeda klimpti ir nebesugeba išlaikyti žiūrovo dėmesio. Apskritai, filmas tarsi butelis gazuoto gėrimo. Pradžioje jį pasimėgaudamas geri dideliais gurkšniais, tačiau artėdamas pabaigos link, pastebi, kad jis jau spėjo ir išsivadėti.
Herojų veiksmai taip pat ne visuomet įtikinantys. Atrodo, jog juos veda ne vidinė energija, o būtinumas atlikti tam tikrus veiksmus. Net H.I. vizijos-sapnai atrodo priverstiniai, o ne organiški ir natūralūs.
Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Nicolas Cage’as bei Holly Hunter. Filme jų duetas labai žavi. Buvusi pareigūnė ir buvęs nusikaltėlis. Atrodytų, neįmanoma pora, bet tarp šių aktorių įkūnijamų personažų chemija išties juntama. Jei menine prasme Nicolaso Cage’o karjera šiuo metu ritasi žemyn, tai aštuoniasdešimtaisiais jis buvo vienas geriausių ir perspektyviausių jaunųjų aktorių. H. Hunter šis filmas buvo vienas iš pirmųjų bandymų atrasti save komedijos žanre. Ir jai tai puikiai pavyko. Johno Goodmano sukurtas antraplanis vaidmuo šmaikštus ir įsimintinas, tačiau istorijos prasme jo įkūnijamas personažas – perteklinis. Savo buvimu jis nesuteikia istorijai nieko, ko negalima būtų išspręsti su jau filme esančiais veikėjais. Kino juostoje taip pat subtiliai pašiepiamas itin populiarus aštuoniasdešimtųjų fantastinis veiksmo filmas „Pašėlęs Maksas 2: Keliaujantis karys“ („Mad Max 2: The Road Warrior“, 1981 m.). Makso atitikmuo Coenų filme – Leonardas Smallsas (akt. Randallas Cobbas).
Simbolizmas šiame filme taip pat gyvas. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Geniuko Vudžio tatuiruotė, kurią turi tiek H.I., tiek L. Smallsas. Pastarasis personažas tarsi H.I. alter ego, kuris įkūnija visas jo neigiamas savybes ir baimes.
Kino juostos kinematografija minimali ir paprasta. Filme dominuoja statiški kadrai. Kinematografas Barry’is Sonnenfeldas neieško inovatyvių ir netradicinių sprendimo būdų, tačiau jie šiame filme ir nėra ypatingai reikalingi. Kūrinio atmosfera ir istorija nereikalauja specifiško kameros judesio ar įstabių gamtos vaizdų. Techninė juostos pusė žavi paprastumu ir minimalizmu. Coenai, kaip ir daugelis kitų režisierių, savo inovatyviu mąstymų lenkė esamą laikmetį, todėl tenka tik gailėtis, jog tam tikri specialieji efektai atrodo ne taip, kaip juos įsivaizdavo broliai.
Muzika ir garso takelis šiame filme tik papildo kūrinį, suteikdamas jam tradicinės draminės įtampos ir gyvybės. Garsas neužgožia filmo esmės ir netrukdo mėgautis kokybiškai sukurta istorija.
„Auginant Arizoną“ – ganėtinai neblogas brolių Joelio ir Ethano Coenų debiutas komedijos žanre. Tai filmas, kuris patiesė pamatą tokiems filmams kaip „Didysis Lebovskis“ („The Big Lebowski“, 1998 m.), „O, broli, kur tu?“ („O Brother, Where Art Thou?“, 2000 m.), „Perskaityk ir sudegink“ („Burn After Reading“, 2008 m.) bei daugelių kitų. Ir nors antroji filmo dalis praranda savo žavesį ir tempą, pavydėtina aktorių vaidyba priverčia stebėti kiekvieną personažų krustelėjimą.
