32 metai, 19 filmų, 4 „Oskarų“ statulėlės ir 2 broliai – Ethanas ir Joelis Coenai. Ir tai dar ne pabaiga. O viskas prasidėjo dar praėjusio tūkstantmečio devintojo dešimtmečio viduryje – 1984 metais, kai broliai, parašę scenarijų, režisavo pirmąjį savo pilnametražį filmą „Paprastas kraujas.“ („Blood simple.“, 1984 m.). Kūrinys 1984 metų rugsėjo 7 dieną debiutavo prestižiniame Toronto filmų festivalyje, o po keturių mėnesių ir Sandanso kino festivalyje, kuriame buvo apdovanotas Didžiuoju žiuri prizu dramos kategorijoje.
Filmo pavadinimas kilo iš 1929 metais parašyto Dashiello Hammetto romano „Raudonasis derlius“ („Red Harvest“, 1929 m.), kuriame sąvoka blood simple yra apibūdinama perpuvusi ir baimės persmelkta žmonių mąstysena po užsitęsusio panardinimo į smurtines situacijas. Psichologinis kriminalinis trileris „Paprastas kraujas.“ yra tarsi pirmasis Coenų nusilenkimas ir duoklė neo-noir stiliui, kuris vėliau taps vienu iš ryškiausių Ethano ir Joelio kuriamų draminių filmų bruožų.
Filmo siužetas vyksta Teksase. Baro savininkas Julianas Marty’is, kurį visi lankytojai žino kaip ne itin malonų tipą, pasamdo abejotinos reputacijos privatų detektyvą Loreną Visserį, kad šis išsiaiškintų, ar išties jo žmona Abby užmezgė romaną su Ray’umi – vienu iš barmenų. Kai jie supranta, jog Marty’is apie jų santykius žino visą tiesą, pora nusprendžia pabėgti. Kai bjaurusis baro savininkas sužino apie jų planus, jis dar kartą kreipiasi į Visserį. Šį kartą tam, kad pastarasis nužudytų Abby ir Ray’ų, tačiau tai, kas yra susiję su kraujo praliejimu, niekada nebūna paprasta.
„Paprastas kraujas.“ buvo pastatytas su santykinai mažu biudžetu, tačiau tos sumos, kurią jis surinko, filmui ir užteko, nes šis kūrinys užburia ne savo technine puse, o pačia istorija. Kino juostos naratyvas panašus į nuo kalno besiritančią sniego gniūžtę. Vienas neatsakingas poelgis filme po truputį išauga į problemą, kurią sizifiškai sprendžia visi kūrinio personažai. Ir nors iš pradžių kino juosta gali priminti detektyvą, jai įpusėjus šis įspūdis akimirksniu pranyksta. Filmo veikėjus valdo ne šaltakraujiškumas ir racionalus mąstymas, o fizinės juslės ir akimirksniu daromos išvados, remiantis nepatikima informacija ir nekreipiant dėmesio į detales. Personažai savo veiksmais neretai balansuoja ties parodijos ir absurdo riba.
Su šiuo filmu prasidėjo ne tik brolių Coenų, bet ir aktorės Frances McDormand, kuri vėliau tapo Joelio žmona, kinematografo Barry’io Sonnenfeldo bei kompozitoriaus Carterio Burwello karjeros. Visi šie kino pramonės atstovai ilgainiui tapo itin vertinamais savo srities specialistais, o filmas „Paprastas kraujas.“ – jų būsimos sėkmingos karjeros testamentu.
Jau pirmajame filme pastebimas broliams Coenams būdingas preciziškumas istorijai ir detalėms, kurios lemia augančią įtampą bei bendrą emocinę kūrinio atmosferą. Taip pat filme ryški šviesos bei tamsos inversija. Šviesoje personažai jaučiasi pažeidžiami ir nesaugūs, o tamsoje jie randa prieglobstį ir ramybę. Ši stilistinė priemonė aukščiausią įtampos tašką pasiekia ir geriausiai pastebima filmo pabaigoje.
Be įdomios istorijos šiame filme taip pat svarbūs personažų santykiai, savitos mizanscenos bei tarpusavio susidūrimai, kuriuose galima įžvelgti visas draminio kūrinio struktūrines dalis. Šiame filme dominuoja keturi personažai: Abby (akt. Frances McDormand), Ray’jus (akt. Johnas Getzas), Marty’is (akt. Danas Hedaya) bei Lorenas Visseris (akt. Michaelas Emmetas Walshas). Frances McDormand sukurtas personažas šiame filme išgyvena didžiausią virsmą: iš antraplanio veikėjo pradžioje, Abby tampa svarbiausiu herojumi pabaigoje. Ir nors bendras kolektyvinis aktorių darbas yra išties puikus, didžiausių pagyrų vertas Michaelas Emmetas Walshas, kurio vaidyba šiame filme tiesiog nepriekaištinga.
Kameros darbas šiame filme nėra išskirtinis, tačiau vadinti jį prastu taip pat negalima. Kūrinio pamatą sudaro istorija, o vaizdas ją tik papildo. Barry’is Sonnenfeldas nepasiūlo nieko revoliucingo ar inovatyvaus. Tačiau šioje juostoje labai svarbus apšvietimas, kuris sukuria grėsmingą atmosferą. Šiame Coenų filme užteko to, ką galėjo pasiūlyti kinematografas: kokybišką paprastumą ir žaidimą pagal taisykles.
Barry’is Sonnenfeldas taip pat nufilmavo dar kelias brolių Coenų kurtas kino juostas, tačiau ilgainiui jo paslaugų buvo atsisakyta, mat kartu su augančiomis režisūrinėmis ambicijomis reikėjo ir tobuliau kamerą valdančio žmogaus.
Kiek kitaip likimas pasisuko kompozitoriui Carteriui Burwellui. Sukūręs muziką „Paprastam kraujui.“, jis tapo nepamainoma Coenų komandos dalimi. Ir nesunku suprasti, kodėl. Garso takelis filme idealiai papildo kūrinio atmosferą ir nuotaiką. Muzika neleidžia žiūrovui atsipalaiduoti nė minutes, jos dėka kulminaciniai kūrinio taškai pasiekia tokį lygį, kuris verčia drebėti kartu su filmo veikėjais.
Kino juosta „Paprastas kraujas.“ – puikus scenarinis ir režisūrinis brolių Coenų debiutas. Viskas, kas nutinka filme, atrodo būtina, neišvengiama ir dėsninga. Tai krauju padengta istorija, kurioje vienas neapgalvotas poelgis sukelia grandininę įvykių reakciją. Šiame kūrinyje puikiai dera dėmesys detalėms, preciziška istorija, grėsminga muzika, šviesos ir tamsos inversija bei profesionali vaidyba.