Absurdo komedija yra meno rūšis, kuriai reikia kraštutinumų. Absurdas jau pats iš savęs yra kraštutinumas, tačiau tokią komediją kuriantys žmonės privalo į ją visiškai įsitraukti. Absurdas turi lydėti kiekvieną veiksmą, veikėjai turi elgtis pagal griežtas taisykles ir svarbiausia, kad viso to nebūtų bijoma. Timas Burtonas iki 1996 metų jau buvo išgarsėjęs kaip bene mažiausiai bijantis kino kūrėjas, noriai besiimantis visiškai originalių ir ambicingų projektų, o kadangi jis 1988-aisiais buvo sukūręs „Vabalų sultis“ (angl. „Beetlejuice“), jo absurdo pateikimu mažai kas abejojo. Tik 1996 metais pasirodęs filmas „Marsas atakuoja“ nebuvo visiškai tai, ko tikėjosi dauguma šio režisieriaus gerbėjų ir kino ekspertų.
Pagrindinis juostos siužetas slypi pačiame jos pavadinime. JAV vyriausybė supranta, kad link Žemės skrenda tūkstančiai neatpažintų skraidančių objektų ir nelieka jokios abejonės, kad jie yra iš Marso. Žemiečiai, šiame filme tiesiog susmulkinami iki amerikiečių (jeigu jums tai nepatinka, patariu filmo išvis nežiūrėti, nes su Amerika susijusių dalykų čia yra itin daug), čia nesielgia kaip įprastai elgiamasi tokio pobūdžio filmuose ir visiškai naiviai tikisi, kad daugybė skraidančių objektų jų link taikiai skrenda tik pasisvečiuoti. Kaip galima suprasti, žemiečiai dėl savo naivumo nukenčia itin stipriai. Tiesą sakant, net ne vieną kartą.
Kad suprastumėte iš karto, „Marsas atakuoja“ yra komedija. Net jeigu retkarčiais jos kokybe galima suabejoti, filmo žanras yra visiškai aiškus. Jis veikia pagal komedijos taisykles, vietoje rimto kelio rinkdamasis turintį daugiau humoro ir absurdo, ir tame nėra nieko blogo. Tik bene didžiausia juostos bėda yra ta, kad humoras čia neretai yra užgožiamas ir bereikalingai nustumiamas į antrą planą. „Marsas atakuoja“ yra tarytum miniatiūrinis variantas tų šiomis dienomis populiarių romantinių komedijų (kurių garsiausia yra „Tegyvuoja meilė“ (angl. „Love Actually“)), kuriose yra daugybė veikėjų su atskiromis istorijomis ir bėgant laikui jos šiek tiek persipina, bet ne tiek daug, kad reikėtų ypatingų scenarijaus rašymo sugebėjimų.
Todėl „Marsas atakuoja“ turi begalę veikėjų. Prezidentas (akt. Jack Nicholson) su savo šeima, jo patarėjai, marsiečius analizuojantis profesorius (akt. Pierce Brosnan), kvaila žurnalistė (akt. Sarah Jessica Parker), protingas žurnalistas (akt. Michael J. Fox), su marsiečiais pasirengęs kovoti kaimietis (akt. Jack Black), iš ateivių invazijos nusprendęs pasipelnyti verslininkas (dar vieną veikėją įkūnijantis J. Nicholsonas) ir daugelis kitų. Timas Burtonas šiame filme yra surinkęs visą žvaigždžių brigadą, kuri minutė po minutės skaudžiai pralaimi ateiviams. Tik su tokio pobūdžio filmais žvaigždžių gausa ir yra didžiulė bėda. Būtent todėl sporte didžiausias pasaulio žvaigždes turinčios komandos retai būna geriausios. Kiekvienam aktoriui yra būtina duoti atitinkamą kiekį laiko, kas filmą suskaldo ir bent jau pirmojoje jo pusėje ekrane galima matyti tik scenų kratinį.
Visa pirmoji filmo valanda struktūrine prasme atrodo visiškai padrikai. Visos scenos trunka po minutę ar dvi ir egzistuoja tik dėl vieno juokelio, praktiškai nesusijusios su bendru siužetu. T. Burtonas čia sumaniai išnaudoja savo didžiulę veikėjų armiją, nes net jeigu dauguma herojų čia yra visiškai klišiniai, jų yra daug ir jie savo pagrindinėmis savybėmis skiriasi, todėl jie gali egzistuoti tik dėl vienos juokingos scenos ar citatos. Tai yra prabanga režisieriui, tačiau pačiame filme prie bendros kokybės tokie dalykai tikrai neprisideda.
Viskas tarytum pradeda tvarkytis tuomet, kai Žemę pasiekia marsiečiai. Tai yra visiškai logiškas dalykas, nes filmo esmė ir yra žemiečių konfliktas su ateiviais, tačiau ėjimas link to yra visiškai nuobodus ir beprasmiškas, veltui siekiant atitolinti visų taip trokštamą pamatyti dalyką. Marsiečių atvykimas veikėjams tiesiog suteikia bendrą tikslą ir jų gyvenimas bent jau iš tolo pradeda suktis apie atvykusius ateivius. Tokio pobūdžio komedijose rimtesnių temų ar tikroviško kai kurių dalykų pateikimo nereikėtų tikėtis, bet man tikrai patiko, kad kai kurie veikėjai nebuvo per daug susikoncentravę į ateivių atvykimą ar jį bent jau išnaudojo savo naudai, per daug dėl to nesijaudindami. Žinoma, visa tai buvo pateikiama su perspaustu humoru, tačiau tai, jog daugelis veikėjų Žemei gresiant mirtinam pavojui nusprendė toliau tęsti įprastą savo gyvenimą su menkais pakeitimais atrodė tikrai gerai.
Veikiausiai dėl to, kad ateivių buvimas Žemėje ir kova su jais nebuvo toks įspūdingas dalykas kaip norėjosi. Nesuklyskite – filme yra daugybė kovų, sprogimų, piktų žmonių ir ateivių, tačiau daugelis tų dalykų yra pateikiami monotoniškai. Sunku patikėti, kad visiškai kitaip nei įprasta pateikiami ateiviai gali būti tokie nuobodūs. T. Burtonas žiūrovus bando pakerėti įspūdingo masto scenomis, sugriaunamais ištisais miestais ir daugybe susišaudymų, tačiau jie nepalieka jokių emocijų. Veikiausiai dėl to, kad jie tuo pačiu principu veikia nuo pačių pradžių, kas reiškia, jog vienintelis veiksmo prasme stebinantis dalykas yra nebent pirmasis ateivių pasirodymas, kadangi vėliau jų misija yra visiškai aiški ir vienpusiška.
Tačiau net jeigu veiksmas filme yra visiškai nuobodus, „Marsas atakuoja“ nėra beviltiška komedija dėl to, kad daugelis jos humoro slypi mažesnėse detalėse. Čia ir pasirodo visas T. Burtono genialumas. Marsiečių gyvenimo smulkmenos, nuo to, kaip jie gali kvėpuoti Žemėje iki to, kaip jie yra apginkluojami didžiosioms kovoms, yra tie dalykai, kurie šio režisieriaus filmus išskiria iš kitų. Kad ir kaip norėtųsi visus filmo veikėjus pavadinti klišiniais, dabar pagalvojęs suprantu, kad bene kiekvienas jų turėjo bent vieną visiškai specifinę savybę, kuri juos bent iš dalies paverčia žmonėmis, ne eiline siužeto detale. „Marsas atakuoja“ turi nuostabią idėją ir tikrai gerą pamatą, tačiau iš viso to nėra padaroma nieko rimtesnio, kadangi nepradėjus rimčiau galvoti apie patį filmą, jį galima drąsiai užmiršti vos po kelių dienų.
Dėl to šios recenzijos pradžioje ir kalbėjau apie tai, kad absurdui reikia besąlygiško pasiryžimo. Daugelis šio filmo scenų (drįsčiau sakyti, kad beveik visos) prasideda turėdamos rimtą pamatą parodyti tikrą komediją, kad ir kokia absurdiška ji bebūtų, tačiau itin dažnai scenos ar siužeto linijos viduryje veiksmas yra pristabdomas, kas filmui kerta į paširdžius. Dialogai čia yra pakankamai kvaili, kad galima būtų suprasti, jog matome komediją, tačiau pakankamai pristabdomi, kad nepasiektų absurdo ribos. O šiam filmui absurdo reikia, nes, ironiška, tik tokiu būdu filmą galima priimti rimtai ir tinkamai. Jau vien dėl aktorių, kurie čia, kaip matėte, yra paties aukščiausio kalibro, kas juos dažnai ir stabdo. Čia yra daugybė scenų, kuriose neaišku, į kurią pusę T. Burtonas nori tempti veikėją ir filmo nuotaiką, kas sujaukia aktorių mintis ir jie įstringa patenkinamai suvaidintoje vidutinybėje, kas nėra įprasta šio režisieriaus darbams. Dėl to geriausiai filme pasirodę aktoriai ir yra Martinas Shortas ir verslininką įkūnijęs Jackas Nicholsonas, kadangi jų veikėjai yra aiškiausi tokio pobūdžio komedijos pavyzdžiai ir jie egzistuoja vien dėl kvailų situacijų ir citatų. Kitaip sakant, „Marsas atakuoja“ gali būti prasčiausiai T. Burtono surežisuotas filmas, kadangi aiškaus kelio jame praktiškai nėra.
Vien dėl supratimo, koks šiam filmui yra svarbus absurdas, paskutinis jo trečdalis yra tai, ką tikėjausi išvysti nuo pat pradžių. Filmo kulminacijoje yra paleidžiamos visos anksčiau neišsakytos mintys, visi kvailiausi įmanomi dialogai, beprasmiškiausios kovos, ir visa tai atrodo nuostabiai, nuo mažų detalių iki didžiojo plano, kaip žemiečiai gali įveikti kilusią problemą.
Nežinau, ar „Marsas atakuoja“ bus gerai įsimenantis filmas jį pamačiusiems pirmą kartą. Man jis patiko nuo vaikystės, net jeigu suprantu, kad jis turi daugybę problemų, bet jį pirmą kartą žiūrintys žmonės gali likti nusivylę tokiu padriku siužeto pateikimu. Čia galima eilinį kartą susižavėti T. Burtono originalumu, nes veikėjų dizainas ir jų gyvenimo pateikimas yra tikrai įdomios ir linksmos detalės (marsiečiai yra sukurti pasitelkus kompiuterius, ne stop kadro pagalba, kas šioje vietoje galbūt būtų atrodę geriau, tačiau tai nepakenkia jų žiauraus būdo ir linksmo kalbėjimo pateikimui), tačiau „Marsas atakuoja“ kur kas dažniau yra panašus į pusiau išpildomų idėjų kratinį nei į vientisą darbą. T. Burtonas tikrai turi daugiau drąsos nei parodo šiame filme.
