Sulaukęs tarptautinės sėkmės su dvejais „Betmeno“ filmais ir visuotinio kino mylėtojų pripažinimo pasirodžius jau dabar kultiniu laikomam 1991 m. groteskiškam pasakojimui „Edvardas Žirkliarankis“, Timas Burtonas pasiryžo įgyvendinti savo pačią didžiausią kino svajonę – į didžiuosius ekranus perkelti savo mėgstamiausio ir jį kurti įkvėpusio režisieriaus Edwardo D. Wood Jaunesniojo biografiją, kurioje žiūrovams teko susipažinti su ne tik visiškai kitokiu Holivudu, kurį esame įpratę matyti, bet dar ir pamatyti visą tamsią filmų kūrimo pusę.
Apie ką mes čia…
Jaunas ir perspektyvus, kaip jis pats galvoja, kino kūrėjas Edwardas D. Woodas Jaunesnysis nekaip negali rasti tinkamo finansavimo savo filmams. Jam nesiseka susitarti net su B kategorijos studijų vadovais, kuriems jo idėjos atrodo apverktinos. Tačiau lemtinga pažintis gatvėje su kadaise populiariu siaubo filmų aktoriumi Bela Lugosi apverčia jo gyvenimą aukštyn kojomis. Edwardas pasiūlo kino legendai suvaidinti viename iš savo būsimų filmų, ir, savo nuostabai, gauna teigiama atsakymą. Taip jaunam režisieriui atsiveria visi horizontai, vedantys į šlovę…
Kūrinio vidus
Vienas ryškiausių mūsų laikų kino režisierių Timas Burtonas nesiliauja stebinti gerbėjų savo beribe fantazija, todėl kiekvienas jo filmas yra lyg šventė tikram kino gurmanui. Tačiau ar galima išrinkti filmą, kuris būtų pats geriausias šio, apie tris dešimtmečius kuriančio režisieriaus darbu? Užduotis ne iš lengvųjų. Visgi, manau, kad tikrai galima išskirti šį, 1994 metais pasirodžiusį visiškai kitokio pobūdžio darbą, pasakojantį apie Holivudą, jo užkulisius ir apie tikrovėje gyvenančius žmones. Be abejo, „Edas Vudas“ tai ne tik vienas geriausių pastarųjų dvidešimties metų filmas, bet kartu jį galima įvardyti kaip pati geriausią režisieriaus Timo Burtono filmą.
Filmai apie filmus ir Holivudą tampa tikra retenybe, o geriausius galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, nors tai viena iš geresnių ir įdomesnių temų. Šis Timo Burtono filmas nepretenduoja tapti nauju B. Wylderio režisuotu „Saulėlydžio bulvaru“ ar netgi tais pačiais 1950 metais pasirodžiusiu „Viskas apie Ievą“, bet jis labai panašus į 1992 metais pasirodžiusiu puikiu biografiniu filmu apie Charlie Chapliną, kuriame taip pat parodytas labai ryškios asmenybės kelias į šlovę.
Filmas prasideda klasikiniu, šiurpą keliančiu pristatymu, lyg tai būtų buvę prieš šešiasdešimt metų iki „Edo Vudo“ pasirodymo. Tai iš karto prikausto prie kino ekrano ir kartu sugeba ne itin daug išmanančius žiūrovus supažindinti su klasikinių filmų pavidalu. Labai kraupi atmosfera leidžia taip pat pajusti ne tik Timo Burtono stilistiką, bet kartu ir prisiminti populiariausius ketvirtojo dešimtmečio siaubo filmus, kaip „Frankenšteinas“, „Nematomas žmogus“ ar „Drakula“ apie kurį šiame filme bus papasakota išties labai daug. Visgi „Drakula“ ir buvo pats mėgstamiausias režisieriaus Edo Woodo filmas. Pats juostos braižas, jos pradžia ir tolimesnis vystymas nė iš tolo neprimena kitų biografinių juostų, bet taip pat visiškai skiriasi nuo anksčiau matytų Timo Burtono filmų. Čia režisierius sugeba žiūrovus nudžiuginti visai kitais jo kūrybiškumo vėjais, kurie vėliau pasireiškė dar kituose jo filmuose, kaip „Mano gyvenimo žuvis“ ir pačiame naujausiame jo darbe „Didelės akys“.
Išties, didelis dėmesys skirtas režisieriaus Edo Woodo ryškiai asmenybei, tačiau pagrindiniu akcentu tampa jo draugystė su kadaise populiariu, tačiau visiškai užmirštu aktoriumi Bela Lugosi. Veiksmas sukasi aplink režisieriaus ir aktoriaus santykius, jų norą pasiekti daugiau. Labai grakščiai atskleidžiami abu šie kino istorijai svarbūs asmenys, kurie viso filmo metu sugeba tik džiuginti. Bežiūrint į dramatišką Belos Lugosi portretą galimą pastebėti labai daug svarbių šlovės užgesimo akimirkų ir to, kaip Holivudas elgiasi su nereikalingais žmonėmis, kurie kadaise jiems nešė didelius pinigus. Tokių situacijų dabar turime labai daug, todėl režisierius pabrėžia, jog nesvarbu kokiame laikotarpyje gyvena žmogus. Jei iš jo nėra naudos, jis bus nereikalingas jokiam pasipelnymo trokštančiam rykliui.
Be Edo ir Belos, filme buvo atskleista dar daug kitų B kategorijos aktorių, bendradarbiavusių su jaunu režisieriumi, kuris vėliau buvo įvardytas kaip „Blogiausias visų laikų kino kūrėjas“. Kiekvieno filme pasirodančių aktorių istorija unikali, todėl režisierius Timas Burtonas bandė visus antraplanius veikėjus pagyvinti ir pastatyti šalia Edo ir Belos, taip atskleidžiant ir jų gyvenimo istorijas. Tokiu būdu mes susipažinome su Toru Johnsonu, Vampira, Criswellu ir Bunny Breckinride. Bet žinoma, didžiausia šio filmo staigmena, arba tiksliau dovana, tapo trumpam pristatytas legendinis kino kūrėjas Orsonas Wellesas, į kurį bandė lygiuotis Edas. Filmo metu galėjome pastebėti ir „Piliečio Keino“ plakatus, ir daugybę pokalbių apie šį perspektyvų kino režisierių, kuris lygiai kaip Edas darė viską – režisavo, prodiusavo, rašė scenarijus ir pats vaidino. Žinoma, tarp jų buvo vienintelis skirtumas – vienas iš jų buvo išties talentingas, na, o kitas sugebėdavo per vieną naktį nufilmuoti 30 scenų, kurios vėliau būdavo išjuokiamos žiūrovų ir kino kritikų.
Be purvinos Holivudo pusės, juostoje taip pat atsirado vietos socialinėms problemoms. Pirmiausia, tai transeksualumas, kuris visos juostos metu nepalieka nei Edo, nei jo draugo Bunny‘io. Vyrai mėgo rengtis kaip moterys, o vienoje scenoje, netgi pasirodė visas būrys vyrų apsirengęs moteriškais drabužiais. Antra – rasizmas. Galima pastebėti, jog juodaodžiu filme nebuvo. Tai speciali Timo Burtono taktika parodyti, jog tais laikais, kai kūrė Edas, klestėjo rasizmas ir juodaodžiai aktoriai nebuvo laukiami filmavimo aikštelėse. Žinoma, dar juostoje pastebimas pavydo ir neapykantos populiariems žmonėms proveržis. Jį demonstravo Bela Lugosi, kuris negalėjo atleisti to fakto, jog klasikinių siaubo filmų karaliumi karūnavo ne jį, o Borisą Karloffą. Įdomus faktas, jog tai pats Bela leido jam išpopuliarėti atsisakydamas „Frankenšteino“.
Šis į auksinį Holivudo laikotarpį įtraukiantis filmas nenusibosta nė akimirkai, o žaismingas ir šiek tiek groteskiškas pasakojimo būdas sugeba sukelti šypsena. Tai išties lengvai sukramtomas, bet protingai papasakotas filmas, turintis daugybę paslapčių, kurias žiūrovas turi atskleisti pats. Be abejo, šis darbas tampa išskirtiniu Timo Burtono filmografijoje, nes jis jam atidavė visą save. Režisierius taip atsidėkojo savo mylimiausiam kino kūrėjui už jo nedidelį, bet svarbų indelį į kino istoriją.
Techninė juostos pusė
Kaip ir visuose Timo Burtono filmuose, didelis dėmesys skiriamas dekoracijoms ir grimui, kurie, tiesą sakant, atrodo stulbinančiai. Labai kruopštus juostos dailininko darbas, kuris leido mums iš arti pamatyti, kaip atrodė ano laikotarpio B kategorijos filmų paviljonai, pigūs kino teatrai ir kaip buvo filmuojami patys filmai.
Kitas svarbus akcentas yra garso takelis, kuris mus nukelia į klasikinių siaubo filmų laikotarpį su savo ganėtinai šiurpia muzika. Taip pat visos juostos metu galime išgirsti labai savotiškus Timo Burtono filmų stilistikos atgarsius, todėl ties tuo režisierius net nebandė eksperimentuoti ir su savo bičiuliu, legendiniu kompozitoriumi Howardu Shore‘u, pateikė mums išties stulbinančiai derančias prie visų rodomų scenų muzikines kompozicijas.
Kameros darbas stulbinantis. Vien jau įvadas į patį filmą su pristatomais aktoriais ant kapinių paminklų vertas Oskaro. Taip pat labai įtraukiančiai ir patraukliai atrodantis operatoriaus Stefano Chapsky sekiojimas paskui kiekvieną iš filme vaidinančių aktorių. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie pristatomą aplinką, kraštovaizdžius ir artimus planus, kuriuose filmo dekoracijos spindi dar labiau.
Juostos montažas puikus, istorija vystoma labai grakščiai, įtraukiančiai ir netgi intriguojančiai, jeigu nesi susipažinęs su Edo persona. Taip pat ir filmo garsas, kuris kartais net gąsdina tam tikrose vietose, jog pasijauti taip, lyg žiūrėdamas kokį nors seną siaubo filmą, kurie išties sugebėdavo gerokai pašiurpti odą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Tokio stipraus aktorių kolektyvo Timo Burtono filmuose dar nebuvau sutikęs, ir, matyt, dar reikės mums ilgai laukti, kad tiek daug ryškių ir talentingų žmonių pasirodytų vienoje juostoje.
Pirmiausia, tai žinoma pagrindinio personažo atlikėjas Johnny‘is Deppas, kuris, beje, tais laikas sugebėjo vaidinti ir mokėjo suteikti personažams individualios charizmos, ko negalima pasakyti apie jo dabartinį įvaizdį. Taip, J. Deppas iki „Karibų piratų“ pasirodymo ir tarptautinės sėkmės mėgavosi vaidyba ir kaip aktorius buvo vienu geresnių nepriklausomo kino atstovų. Šiame filme jis sukūrė patį geriausią savo karjeros vaidmenį. Tai visiškas persikūnijimas į vaidmenį, jog ekrane nematai Deppo, o matai tikrąjį Edą Woodą. Netgi jo balsas pasikeitė, o manieros, veido mimika, gestai. Labai gaila, kad tais metais jis nebuvo nominuotas Oskarui, nes jo pasirodymas ne ką prastesnis už tais metais laimėjusio Tomo Hankso darbą filme „Forestas Gampas“.
Oskarą už antraplanį vaidmenį pelnęs Martinas Landau įkūnijo vieną įdomiausių ir labiausiai neįvertintų senojo Holivudo aktorių – Belą Lugosį, kuris nepriekaištingai pasirodė 1931 metų filme „Drakula“. Aktorius sukūrė ganėtinai baisų veikėją, kurį sutikus naktį gatvėje patirtum širdies smūgį, tačiau tuo pačiu Martinas atskleidė visą aktoriaus vidinį pasaulį ir perteikė mums jo nuoskaudas dėl karjeros nuosmukio, vienatvės, užmiršimo. Stiprus visais aspektais veikėjas puikiai papildęs Edo Woodo personažo gilumą.
Be šių dvejų aktorių, puikiai pasirodė ir Sarah Jessica Parker (scena apie veidą panašų į arklio priverčia kvatoti iki negalėjimo), šiais metais už „Vaikystę“ visus įmanomus apdovanojimus skinanti aktorė Patricia Arquette, Jeffrey Jonesas, Billas Murray‘us ir, žinoma, Vincetas D‘Onorfio, įkūnijęs legendinį Orsoną Wellesą.
Verdiktas
„Edas Vudas“ – tai pats geriausias Timo Burtono karjeros darbas apie patį blogiausią visų laikų kino režisierių, kuriame atsiranda vietos ir juokui, ir siaubui, ir ašaroms, ir, žinoma, labai kruopščiai apgalvotai dramai apie netalentingą žmogų, norintį visais įmanomais būdais išgarsėti ir prilygti Orsonui Wellesui. Visomis prasmėmis puikus filmas atskleidžia mums ne tik vieną įdomesnių Holivudo nevykėlių, bet taip pat sugeba parodyti, koks visgi talentingas kadaise buvo J. Deppas, kuris po šios juostos pasirodymo tapo pačiu mylimiausiu Timo Burtono aktoriumi.
