Režisieriaus M. Nighto Shyamalano filmografiją, be kelių išimčių, galime vadinti mistine, atidžią detalėms, spalvoms ir garsui. Nors geriausi jo gebėjimai atsiskleidžia „Šeštajame pojūtyje“ („The Sixth Sense“, 1999 m.) ir „Ženkluose“ („Signs“, 2002 m.), Shyamalono kūriniams būdingą stilistiką ir atmosferą taip pat išlaiko ir „Kaimas“ („The Village“, 2004 m.).
XIX a. amžius. Pensilvanija. Atokiame, izoliuotame kaime laikas, atrodo, tarsi sustojęs. Neilgai trukus sužinome, kad ramybė šioje gyvenvietėje tėra paslaptingo susitarimo tarp žmonių ir tų, apie kuriuos nešnekame, rezultatas: kaimiečiai neįžengia į mišką, o ten tūnantys padarai – į gyvenvietę. Tačiau ilgamečiui taikos paktui iškyla grėsmė, kai Lucius Huntas nusprendžia pereiti kaimą supantį mišką ir iš už jo esančių miestų atgabenti medicininių atsargų… Iš miško vis dažniau išnyra po raudonais gobtuvais savo bekailį kūną slepiantys gyvulių karkasai. Kaimo ir jame gyvenančių žmonių gyvybės bei saugumas pakimba ant plauko.
Filmo kinematografiją kūrė Rogeris Deakinsas. Jei ši pavardė jums nėra girdėta, tai greičiausiai todėl, jog paprastas žiūrovas į šią profesiją retai kada atkreipia dėmesį, tačiau kinematografo darbai kalba patys už save: „Pabėgimas iš Šaušenko“ („The Shawshank Redemption“, 1994 m.), „Nuostabus protas“ („A Beautiful Mind“, 2001 m.) ir daugelis kitų. Neabejoju, kad šie filmai jums puikiai žinomi, todėl galite tik įsivaizduoti, koks profesionalas prisidėjo prie šios kino juostos kūrimo.
Kameros darbas šiame kūrinyje – nepriekaištingas. Miško tankme kamera tarsi plaukia, o miestelyje – išlieka statiška. Blankus kūrinio apšvietimas derinamas prie bendros filmo atmosferos. Naktinis rūkas, kaimą juosiantys žibintai, apsiniaukęs dangus – priverčia pasijusti nejaukiai.
M. Nightas Shyamalanas nuo pirmų filmo akimirkų sudomina žiūrovą ir įtraukia jį į savo mistinį pasaulį, kuriame, atrodo, gyvos net medžių šakos. Filmas tarsi gimnastas ant lyno. Jei jis susiūbuoja, tai neabejotinai išgyvena ir žiūrovas.
Šiame kūrinyje muzika ir garsas tampa kertiniu akmeniu, aplink kurį kuriama filmo kompozicija. Jameso Newtono Howardo parašytas garso takelis su pateikiamu vaizdu sąveikauja tarsi laužas ir į jį įmestas indas degaus skysčio. Kompozitorius puikiai jaučia kino juostą ir įtampos lūžio taškus, kuriuos įprasmina tylos pauzėmis ir miško garsais. Nenuostabu, kad nepriekaištingas J. N. Howardo darbas 2005 metais buvo įvertintas Oskaro nominacija.
Miško erdvė ne tik įgyja mistinių savybių, bet ir visus į jį įžengusius panardina lyg į sapną. Jis tuo pat metu ir gąsdina, ir žavi. Shyamalanas mistiniam miškui skiria tiek daug dėmesio, kad gali pasirodyti, jog jis yra gyvas ir atlieka ne ką mažesnį vaidmenį nei pagrindiniai kūrinio herojai, kurių pasirodymas šioje juostoje išties žavi.
Prie šio filmo dirbo profesionalai ne tik už kameros, bet ir prieš ją. Dauguma filmo aktorių už savo pasirodymus ne kartą nominuoti Oskarams. Tai: Adrienas Brody’is, Sigourney Weaver, Michaelas Pittas, Jesse’is Eisenbergas, Joaquinas Phoenixas ir Bryce Dallas Howard. Pastarųjų aktorių personažų šekspyriška meilės istorija tampa kūrinio dėmesio epicentru. J. Phoenixo, A. Brody’io ir B. D. Howard vaidyba – nepriekaištinga. Kiekvieno jų personažas „Kaimą“ praturtina naujomis spalvomis. Lucius Huntas (akt. Joaquinas Phoenixas) – tylenis, Ivy Walker (akt. Bryce Dallas Howard) – akloji, o Noah’us Percy’is (akt. Adrienas Brody’is) – beprotis. Šis aktorių trio savo vidiniais išgyvenimais išlaiko niūrią ir mistifikuotą kino juostos atmosferą. Ir nors personažai labai kontrastingi ir skirtingi, prieš mišką ir viską, kas yra už jo, jie lygus. Shyamalano sukurtų personažų nevaržo socialinės pasaulio taisyklės. Kaimo gyventojai vadovaujasi tik savo emocijomis ir tėvų mokymu. „Kaimas“ išties puikus Bryce Dallas Howard debiutas kine.
Juostoje nagrinėjamos universalios, dažnai nagrinėjamos ir kiekvienam gerai pažįstamos problemos, tačiau jų forma įtaigi ir įtikinanti. Vyresniųjų kaimo gyventojų siekis užsimerkti prieš pasaulio realybę, sukurti utopinį pasaulį sau bei savo vaikams – tai hiperbolizuotas nūdienos tėvų noras apsaugoti savo atžalas nuo pasaulio negandų.
Daugumoje M. Nighto Shyamalano filmų spalvoms suteikiamas išskirtinis dėmesys. „Šeštajame pojūtyje“ dominavo raudona, „Nepalaužiamajame“ – žalia, „Ženkluose“ – mėlyna, o šioje juostoje – raudona ir geltona. Pasirinkimas naudoti ne vieną, o dvi spalvas motyvuojamas siekiu išryškinti ir sustiprinti dviejų pasaulių konfrontaciją. „Kaime“ geltona spalva pateikiama kaip išminties ir apsaugos, o raudona – pažinimo bei uždrausto vaisiaus simbolis. Augant įtampai, ryškėja kontrastas bei atskirtis tarp šių dviejų spalvų. Režisierius jas puikiai įkomponavo į bendrą mistinę filmo atmosferą, suteikdamas kūriniui sodrumo ir tirštumo.
M. Nightas Shyamalanas tiek daug dėmesio skirdamas siekiui paveikti žiūrovo emocijas ir panardinti jį į mistinį pasaulį pamiršta pačią kūrinio problematiką ir siužetą. Nors istorija vystoma nuosekliai ir laipsniškai, ji nutraukiama kulminacijoje. Režisierius iškelia problemas, tačiau jų neanalizuoja ir nenarplioja, todėl kūrinys netenka dalies savo prasmės. „Kaimas“ – tai kino juosta, kuri žavi savo vizualiniu pateikimu ir atmosfera, tačiau nuvilia idėjų ir filosofinių analizių stoka.
