Kai pradedame galvoti apie filmus, kuriuose šėlsta ateiviai, iš karto į galvą ateina keli pavadinimai, ir vienu iš jų tampa 2002 m. pasirodęs M. Nighto Shyamalano fantastinis siaubo trileris „Ženklai“. Tais laikais režisierius vis dar įrodinėjo, jog yra puikus ir talentingas kino kūrėjas, turintis daugybę idėjų ir originalių istorijų, tačiau kas įvyko po kelerių metų patys puikiai žinome, todėl susikoncentruokime ties tuo laikotarpiu, kada indų kilmės režisierius džiugino ir išties stebino visus kino pasaulio žiūrovus.

Po neregėtos sėkmės 1999 metais pristatyto „Šeštojo pojūčio“ ir ne ką mažiau intriguojančio „Nepalaužiamojo“, režisierius M. Nightas Shyamalanas pristatė trečią iš eilės puikiai kritikų ir kino mylėtojų priimtą filmą, kuriame pasakojama istorija apie darnią fermerių Hesų šeimą, stojančią į kovą su nežemiškos civilizacijos atstovais. Iš pirmo žvilgsnio šiltai atrodanti šeimyninė drama, akimirksniu pavirsta į kraupų trilerį. Būtent tokiais manevrais režisierius privertė jausti šiurpuliukus kiekvienoje filmo scenoje, kurią vainikavo tam tikras šokas ar išgąstis. Panašiai buvo galima jaustis ankstesnių režisieriaus filmų peržiūrų metu.

Ateivių tematiką įvairūs režisieriai iki „Ženklų“ pasirodymo gvildeno jau gerus penkiasdešimt metų – visiems žinomas Holivudo studijos „20th Century Fox“ projektas „Diena kai sustojo žemės“ buvo pristatytas dar 1951 metais, o 1977 metais pasirodė ne ką mažiau intriguojanti Steveno Spielbergo režisuota mokslinės fantastikos šedevru vadinama juosta „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“. Lygiai taip pat, 1997 metų Roberto Zemeckio filmas „Kontaktas“ irgi statomas prie geriausių žanro ir temos atstovų. Ir, bent jau mačius šiuos tris projektus, žiūrovas „Ženkluose“ galbūt ir nepamatys nieko naujo, tačiau M. Nighto Shyamalano dėka, jo filmas sujungia kiekvienos iš paminėtų juostų pagrindines mintis į vieną, pateikdamas pačius geriausius sprendimus, gautus bežiūrint anksčiau pasirodžiusius ateivių temos filmus. „Ženklai“ akimirksniu tampa kaip gerai apdirbtas deimantas ir žavi savo paprastumu, ir kartu kokybiškai vystoma siužetine linija.

Juostos metu žiūrovams pateikiama ir visai nebloga šeimyninė drama. Tiksliau, kiekvienas herojus gavo stereotipinį vaidmenį, kuriuo jis parodė, kokios neįdomios ir labai standartinės šeimos gyvena JAV priemiesčiuose, ir, kai kažkas įvyksta provincijoje, tai vos keli žmonės bando pasidomėti nauju reiškiniu. Nors, pripažinkime, daugelyje šalių didelei daliai žmonių nusišvilpt – kokie abejingi jie buvo, tokiais ir išlieka. Šeimos galva – stiprus ir vienišas tėvas, kuris bando visomis jėgomis išauklėti savo trys atžalas (ganėtinai didvyriškas personažo paveikslas). Filme taip pat yra išvysime padaužą, baikščią mergaitę ir nevisprotį, kuris vis bando kažką įrodyti ir nuveikti ką nors prasmingo šiame gyvenime.

Be siaubo, šeimyninio gyvenimo idilės ir nuo įtampos po kūną bėgiojančių šiurpulių, filmo metu galima žavėtis ir labai gerai apgalvotais vizualiniais sprendimais. Ypač, natūralios aplinkos dekoracijos filmui priduoda savito svorio ir originalumo. Laukai, kuriuose pasirodydavo keisti ženklai verti atskirų plojimų. 2002 metais be „Žiedų valdovo“ antros dalies ir „Žmogaus-voro“ pirmojo filmo, būtent „Ženklai“ pateko į trejetuką tų projektų, kurie sugebėjo nustebinti labiausiai. Ką jau kalbėti apie šaunų kameros darbą ir ne ką prastesnius spalvų tonus, nuteikiančius, jog šalia mūsų kažkur išties randasi nežemiškos būtybės. Tas oranžinis ir šiek tiek prisvilęs kontrastas labai gerai atspindėjo filme vyraujančią atmosferą ir pagrindinių veikėjų jaudulį.

Specialiųjų efektų filme apstu, tačiau nors jie ir yra itin standartiški, bet kai kuriuose vietose atrodo gana tikroviškai. Garso takelis puikus, originalus ir įsimintinas, tačiau ir čia jau nenuostabu, kai kompozitoriaus kėdėje galime išvysti Jamesą Newtoną Howardą. Garso montažas paveikia labai stipriai, todėl jaudulys ir visokeriopa įtampa peržiūros metu taps neatsiejamu dalyviu, laikančiu nežinioje iki pat finalinių titrų. Vaizdo montažas be priekaištų.

Užtat, dėl aktorių galima ir pasiginčyti. Filmas tapo paskutiniu rimtu Melo Gibsono aktorystės projektu – po jo aktorius ilgam buvo dingęs iš ekranų. Į didžiasias kino sales aktorius turėjo grįžti 2010 metais, tačiau tai taip ir liko paties aktoriaus svajonėse. Savo vaidmenį Melas Gibsonas atliko visai gerai – aš juo patikėjau, patikėjau, kaip jis bijojo ne dėl savo gyvybės, o dėl vaikų saugumo. Taip pat ir Joaquinas Phoenixas pasirodė iš geriausios savo pusės. Visgi talentingas aktorius, mokantis įsisukti į bet kokio žanro projektą ir jo nesugadinti. Tačiau vaikai, kuriuos suvaidino Rory‘is Culkinas ir Abigail Breslin buvo didžiausias juostos fiasko. Taip pat filme trumpam pasirodė ir pats juostos režisierius M. Nightas Shyamalanas ir aktorė Cherry Jones.

„Ženklai“ – tai vienas paskutiniųjų režisieriaus M. Nighto Shyamalano kokybiškų projektų, po kurio jis tiesiogine to žodžio prasme pradėjo kurti nesąmones. Šis kokybiškai sukurtas ir vizualiai džiuginantis pasakojimas apie ateivių kontaktą su žmogumi tapo ir vienu ryškiausių temos pateikimų kine, kuris be jokių pretenzijų gali stovėti šalia geriausių ateivių temos filmų, kuriais mus lepino pats Stevenas Spielbergas ar Robertas Zemeckis.