„Hadsakerio įpėdinis“ yra filmas apie tai, kaip yra išrandamas lankas. Tas pats, kurį vaikai suka apie juosmenį. Įvairios laidos televizijoje, tokios kaip „Saturday Night Live“, iš tokios idėjos sugebėtų išspausti penkių minučių sceną ir tai būtų visai juokinga. Broliai Coenai iš to sukuria visą filmą. Nežinia, kiek dar reikia įrodymų apie jų genialumą, bet šis yra vienas svariausių.
1994 metais pasirodžiusio filmo istorija iš tikrųjų yra kiek labiau susukta, labiausiai susijusi su tuo, kaip vienas iš didelės kompanijos „Hudsucker Industries“ vadovų Sidnis (akt. Paul Newman) sumąsto nusipirkti didžiąją kompanijos dalį. Kad tai galėtų padaryti jis į kompanijos vadovo pareigas pasodina aplinkoje nesusivokiantį Norvilį Barnsą (akt. Tim Robbins), kurio užduotis yra elgtis kaip įmanoma kvailiau, kad kompanija greičiau nuvertėtų ir Sidnis galėtų ją įpirkti.
Broliai Coenai iki „Hadsakerio įpėdinio“ jau buvo pradėję kurti filmus apie daug galios turinčius kvailius ir ši juosta tradicija pratęsia dar toliau. Brangiausias jų projektas iki tol (kainavęs 25 mln. dolerių ir uždirbęs vos dešimtadalį tiek) kartu buvo ir ambicingiausias. Jiedu, kartu su Samu Raimi, parašė scenarijų, kuris iki šiol yra vadinamas plačiausiai kabinančia Coenų komedija, nes didesnio biudžeto komedijos su absurdiškomis istorijomis ir naiviais veikėjais neretai uždirba pasakiškus pinigus.
Tačiau kalbėdami apie tai, kad „Hadsakerio įpėdinis“ yra daugeliui žmonių galinti patikti komedija, žmonės kartu nesupranta, jog Coenams idėjos nieko nereiškia ir visas smagumas glūdi jų įgyvendinime, kuris šiame filme yra toks specifinis, kad net apsalsta širdis. Filmas, kurio veiksmas vyksta šeštajame dešimtmetyje, skolinasi geriausias penkto ir šešto dešimtmečių komedijų savybes, kartu su fiziniu humoru, greitai kalbančiais veikėjais ir vizualiąja puse, kuria galima grožėtis net ir užtildžius filmo garsą, ir kuri drąsiai parodo, kur nuėjo tie 25 milijonai dolerių. Visi šie komponentai sudaro konkretų vaizdinį, kuriam tobula auditorija yra senų filmų parodijas mėgstantys žmonės, ir reikia pripažinti, kad ta auditorija yra itin siaura.
Pirmoji „Hadsakerio įpėdinio“ pusė yra visiškas Coenų smaginimasis be jokio pavadėlio. Naivūs veikėjai – ar jie būtų didžiausių kompanijų vadovai, ar rūsyje dirbantys darbininkai – iš pradžių veikia tik dėl humoro ir pagamina užtektinai citatų, kad pasibaigus filmui galvotum, kokiu būdu jos neprigijo populiariojoje kultūroje. Pirmoji filmo valanda yra visiška absurdo komedija, nepaklūstanti jokiai logikai ir dėl to visuomet džiuginanti. „Hadsakerio įpėdinio“ pradžioje pamatysite ir fantastikos elementų, ir perspaustai pateikiamų blogiečių, ir taip pasaulio gerumu tikinčių žmonių, kad jų net pasidaro gaila.
Viso to kulminacija ateina filmo viduryje, kurioje „HusuckerIndustries“ išranda lanką. Tai, jog lankas yra išrandamas pagal paprasto apskritimo brėžinį, yra normaliausia tos scenos dalis. Ilgas montažas, režisuotas to paties Samo Raimi, laisvai gali būti vadinamas vienu coeniškiausių momentų visuose Coenų filmuose, absurdiškiausiu būdu parodantis, kaip paprasčiausios idėjos gali būti pateiktos ekstremaliausiais būdais. Po tos scenos dar kartą atsisėdi ir galvoji, kokiu būdu šitas filmas visad atsiduria geriausiųjų Coenų darbų sąrašo pabaigoje (nors, reikia pripažinti, objektyviai tokio sąrašo nesudarytų niekas).
Po to, tiesa, filmas pasikeičia, ir tam priežasčių veikiausiai yra ne viena. Logiškiausiai man šioje vietoje atrodo paaiškinimas, kad Coenai privalėjo sukurti kažką, kas atrodytų kaip įprastas filmas. Ta prasme, 25 milijonus vienam filmui jie gauna ne kiekvieną dieną, ir tai reiškia, kad reikia paklūsti didesnei studijai ir jos labiau tradiciniams metodams. Galbūt todėl filmas pabaigoje, bent jau teoriškai, turi labiau įprastą struktūrą, kartu su pagrindinio herojaus istorijos atomazga, veikėjų pasikeitimu ir pusiau aiškia pabaiga.
Suprasti, dėl ko tai buvo padaryta, gal ir nėra sunku, bet faktas tas, kad „Hadsakerio įpėdinis“ kaip vientisas produktas dėl antrosios filmo pabaigos tiesiog neveikia. Pirmoje filmo pusėje statyta istorija buvo labiau idėjų kratinys, kurį suklijuotą laikė keli veikėjai, nei vientisas siužetas, ir bandyti jį galiausiai paversti tradiciniu filmu buvo blogas sprendimas. Galima sakyti, kad prieš dvidešimt metų Coenai gal buvo mažiau patyrę, tačiau šitas filmas buvo pastatytas pačiame jų karjeros olimpo viduryje (tarp „Bartono Finko“ ir „Fargo“, turbūt be konkurencijos geriausių brolių filmų), todėl pasiteisinimų nėra daug. Tiesiog jiems taip įprasta ir per daugelį metų nugludinta istorija apie kvailoką, daug galios turintį žmogų, tragiškai baigiantį savo gyvenimą, čia buvo pateikta itin grubiai ir be didesnio subtilumo. Skųstis tuo, kad šioje vietoje jie nusprendė paklusti žmonėms, davusiems jiems kalną pinigų, yra neprotinga, tačiau pats faktas vis tiek liūdina.
Ir visgi „Hadsakerio įpėdinis“ vis tiek yra įdomus filmas, į dvi valandas sukišantis tiek idėjų, kiek kai kurie režisieriai neturi per visą savo gyvenimą. Kiekvienoje jo minutėje yra pakankamai įdomių dalykų, kad peržiūrėtum jį visą ir galiausiai liktum mažų mažiausiai nenusivylęs, o geriausiu atveju – pamatęs vieną originaliausių ir specifiškiausių Coenų darbų. Dekoracijos čia yra kaip retame filme, pasižyminčios įspūdingomis erdvėmis ir į ją įkišančiomis gal vieną stalą ir du žmones, kad absurdas būtų dar ryškesnis. Vaidyba irgi yra aukščiausio lygio, ar tai būtų karjeros viršūnėje čia esantis T. Robbinsas, ar vis dar komedijos sugebėjimų turėjęs P. Newmanas, ar įspūdingai Katharine Hepburn čia mėgdžiojanti Jennifer Jason Leigh, kurios veikėja filme realiai yra nereikalinga, tačiau J.J. Leigh jos buvimą pateisina.
„Hadsakerio įpėdinio“ niekas nevadins protingiausiu ar geriausiu Coenų darbu, tačiau kaip ir daugelis jų filmų, taip ir šis galiausiai neatrodys kaip bereikalingai iššvaistytos dvi valandos. Filmas gali labiau priminti absurdiškų idėjų kratinį nei vientisą istoriją, ir jums belieka spręsti, ar tai išties yra blogas dalykas.
