Amerikiečiai myli istorijas apie mažus miestelius. Tarp žinomiausių JAV sukurtų romanų, serialų ar filmų neabejotinai atsiras bent keli pavadinimai tų kūrinių, kurių veiksmas vyksta kažkur toli nuo Amerikos didmiesčių. Tokie kūriniai kaip „Tvin Pykso miestelis“ ar „Nežudyk strazdo giesmininko“ sukuria asmeniškas istorijas pasinaudodami uždara aplinka, ir specifiniai pasakojimai visuomet būna kur kas įdomesni nei apibendrintos ar abstrakčios, apie visą pasaulį pasakojančios istorijos.
Kadangi broliai Joelis ir Ethanas Coenai jau tris dešimtmečius garsėja savo specifine kūryba, istorijos apie izoliuotus ir su plačiąja kultūra nedaug ką bendro turinčius miestelius skamba kaip tiksliai jų skonį atitinkantis žanras. Apie savo žmoną dėl finansinės naudos susiruošiantį pagrobti Džerį (akt. William H. Macy) pasakojantis filmas „Fargo“ yra geriausias to pavyzdys.
„Fargo“, pavadintas pagal Šiaurės Dakotoje esantį miestelį, kuriame Džeris susitinka potencialius jo žmonos grobikus, yra fiziškai žiaurus filmas. Čia miršta nieko bendro su istorija neturintys žmonės, nekalti veikėjai yra psichologiškai kankinami, o brolių Coenų stiliumi visi kraupiausieji momentai yra pateikiami itin detaliai. Žiaurumas, priešingai nei, pavyzdžiui, Martino Scorsese ar Quentino Tarantino filmuose, čia nėra pateikiamas itin stilingai. „Fargo“ grubumas yra paviršutiniškas ir lendantis į akis, panašiai kaip šiemet Oskarui nominuotame filme „Hju Glaso legenda“, kai smurto galima tikėtis, tačiau jis vis tiek pribloškia. Coenai, patys ir atlikę juostos montažą po slapyvardžiu Roderick Jaynes, žiauriose scenose scenas išlaiko ilgas, kad žiūrovams dėl to pasidarytų kuo nepatogiau.
Nepaisant to, „Fargo“ – dabar daugeliui žiūrovų pažįstamas kaip filmas, pagal kurį yra kuriamas itin stiprus to paties pavadinimo serialas – dažniausiai yra atsimenamas dėl savo juodos komedijos. Dėl filmo pobūdžio ta komedija yra itin tamsi, tačiau visuomet turinti savo tikslą dar labiau išryškinti draminius elementus.
Tai šiame filme yra atliekama gana paprastai – nors „Fargo“ veiksmas vyksta ir didesniame Mineapolyje, didžioji jo dalis yra susijusi su mažesnėmis Vakarų Amerikos vidurio gyvenvietėmis, kurios egzistuoja savotiškame Coenų fantastiniame pasaulyje. Tenykščiai veikėjai yra naivūs, negalintys tvarkytis su rimtais nusikaltimais, pernelyg pasinėrę į darbą ir gyvenantys savo mažuose pasauliuose. Minesotos valstijai būdingas akcentas, čia pateikiamas iškraipytas dėl kuo didesnio komiško efekto, prisideda prie to, kad visi filmo veikėjai atrodytų kaip kuo labiau paviršutiniški, kuo Coenai naudojosi siekdami atskleisti visų čia rodomų žmonių tikrąją prigimtį ir ryškiausias jų savybes.
Bene aiškiausiai tai yra parodoma su nėščia pareigūne Mardže (akt. Frances McDormand), kuri savo begalinį naivumą ir gerumą paverčia privalumu. Didžioji jos darbo dalis susideda iš visiškų atsitiktinumų, bet „Fargo“ pasaulyje kažkuriuo metu pasiseka visiems, net jeigu jų galutinė lemtis yra daugmaž vienoda – viskas priklauso nuo to, kurioje jų istorijos vietoje sustos filmas. Iš filmo išsiskiriantis pavyzdingas Mardžės paklusnumas taisyklėms ir atviras emocijų pateikimas kiekvienoje situacijoje suteikė tiek daug medžiagos aktorei F. McDormand, kad ji už šį vaidmenį netgi buvo apdovanota Oskaru, ir net jeigu 1996 metai kine apskritai buvo santykinai silpni, F. McDormand apdovanojimo tikrai nusipelnė.
Tam tikra prasme Mardžė tapo moraline atsvara Džeriui, kuris suorganizavo žiaurų nusikaltimą būtent dėl to, kad jam įgriso apsimetinėti naiviuoju ir emocionaliuoju, su visais draugaujančiu vyru. Filmo scenarijus jam leidžia pajausti adrenaliną kai jis laužo taisykles vien tam, kad ilgainiui jis pajustų tuštumą ir pamirštų, dėl ko įsivėlė į tokį keistą ir niekam nepraverčiantį planą. Džeris, kaip ir jo užsakytieji žiaurieji samdiniai – tuščiai kalbantis Karlas (akt. Steve Buscemi) ir vos kelis žodžius ištariantis Geiras (akt. Peter Stormare), – pereina visą emocijų ir nuotaikų ciklą, nutolsta nuo pradinių tikslų, bet to proceso metu atsiskleidžia dar aiškiau. Coenai detaliai parodo, kaip keičiasi Džeris ir jo nuotaika, o stipriausi filmai visuomet yra lydimi ryškių pagrindinių veikėjų pasikeitimų, dėl ko „Fargo“ scenarijus atrodo itin stipriai.
Bendrąja prasme filmas yra pateikiamas įvairiapusiškai, turintis ir eilinės fizinės komedijos, ir itin rimtų egzistencializmo elementų, kurie visi veikia išvien ir nei vienas jų per daug neišsišoka. Prie to kartu prisideda baltą spalvą šiame filme išryškinęs ir ant jos įdomiausius kadrus pateikęs režisierius J. Coenas bei kinematografas Rogeris Deakinsas, kurie stingdančiai perteikė šaltą ir atokų Minesotos kraštovaizdį.
Sumaišius jį ir malonųjį daugelio „Fargo“ veikėjų būdą yra gaunamas įvairiapusiško, kontrastingo ir tuo pačiu visiškai vientiso kino pavyzdys. Daugelis žmonių bando sumenkinti „Fargo“ dėl to, kad filmas kiek ryškiau nei tipinis Coenų kūrinys leidžiasi į intelektualines ir su siužetu tiesiogiai nesusijusias temas, bet viso filmo metu yra aišku, kad Coenams labiausiai rūpi pagrindiniai veikėjai ir konkrečios jų istorijos, o be rimtų temų jie gali išsiversti. Įsižiūrėjus smulkmeniškai filme galima atrasti abejotinų detalių, tačiau „Fargo“ yra vienas tų filmų, kurių visuma atrodo kur kas geriau nei atskirų jo dalių suma.