Edvardas Žirkliarankis

Be daugybės teigiamų „Edvardo Žirkliarankio“ aspektų, filmo struktūra yra šio sąrašo viršuje. Juostą drąsiai galima vadinti geriausiai sukonstruotu Timo Burtono darbu, kuriame nėra jokių staigių perėjimų, viskas vyksta natūraliai ir nieko neerzinant, ir tokie dalykai žiūrovus pavergia. Žinant tai, kad didžiausia T. Burtono filmų problema visuomet buvo jų struktūra, labiau pasiduodanti atskirų įdomių idėjų demonstravimui nei vientisam darbui, šį filmą jau vien dėl to būtų galima vadinti viena geriausių režisieriaus juostų, tačiau joje kartu yra pakankamai dalykų, kurie šį teiginį tik dar labiau užtvirtina.

Kaip ir visuose T. Burtono filmuose, taip ir šiame siužetas sukasi apie neįprastą idėją, kai močiutė prieš miegą savo anūkei pasakoja istoriją, kuri, atrodytų, yra gražiausia kokia tik gali būti. Istorijoje pasakojama apie Edvardą (akt. Johnny Depp), kuris atsiskyręs gyvena apleistoje pilyje ir, lyg to nebūtų gana, vietoje rankų turi žirkles. Vienintelėje vietoje, kurioje būtų galima ginčytis dėl to, kad filmas neracionaliai paskuba, jį apleistame name atranda maloni prekybininkė Peg (akt. Dianne Wiest), nusprendžianti vargšą jaunuolį parsivežti ir priglausti pas save namuose, kas ir yra visas šio filmo siužetas.

Jau iš karto galima pamatyti, jog „Edvardas Žirkliarankis“ yra T. Burtono filmas. Ne vien dėl dekoracijų, kurios apleistajame name iškart sugeba sužavėti savo mastu ir nelabai praktišku pritaikymu. T. Burtono žanras pirmosiomis minutėmis išryškėja ir smulkesnėse detalėse, tokiose kaip prekybininkės geranoriškumas. Atrodytų, kad čia yra smulkmena, tačiau kiekviename filme visiškai klišiniu būdu pateikiamos moterys, pardavinėjančios kokius nors kremus, visuomet egzistuoja tik dėl poros scenų, o Peg pavertimas įdomia, geranoriška ir tikrai nevienpusiška moterimi be didesnių pastangų parodo T. Burtono sugebėjimą apie visus veikėjus galvoti kaip apie žmones, ne vien siužeto sudedamąsias dalis.

Veikėjų pateikimas, tiesa, kartu yra ir viena keistesnių T. Burtono filmų detalių. Dauguma jo darbų atsiduria kokios nors rūšies fantastikos kategorijoje (netgi absurdo komediją galima būtų prilyginti šiam žanrui), todėl daugelis keistų ten vykstančių dalykų žiūrovams yra puikiai suprantami kaip išgalvoti ir jokiu būdu neatspindintys realaus gyvenimo. Su veikėjais, tuo tarpu, yra kitas reikalas. Jie dažnai yra pateikiami natūraliai bet kokioje situacijoje, ar tai būtų su vaiduoklišku gyvenimų nesusitvarkantys „Vabalų sulčių“ (angl. „Beetlejuice“) veikėjai, ar, šiuo atveju, šio filmo herojai. Jie nuoširdžiai stebisi Edvardu ir jo keista išvaizda, nuo žirklių vietoje rankų iki socialiai nelabai priimtino būdo (per visą filmą Edvardas pasako vos 169 žodžius). Antraeiliai veikėjai, su Peg vyru ir vaikais priešakyje, nori padėti Edvardui ir nėra tie klišiniai filmų herojai, kurie kitaip atrodantį ar besielgiantį atstumia kuo toliau nuo savęs. Dauguma veikėjų čia yra geri, tik jų nuotaika per dažnai gali keistis dėl išorinių aplinkybių.

Todėl žinant, kad dauguma antraeilių veikėjų čia taip pat yra pateikiami kaip žmonės, sunkiai galiu vertinti paties Edvardo pateikimą. Kad jis yra vienas švelniausių ar bent jau geranoriškiausių veikėjų kine, daug kas sutiktų. Tai, vienaip ar kitaip, kertasi su pamatine šio filmo istorija, kad Edvardas yra atsiskyrėlis, praktiškai neturėjęs žmogiško kontakto ir netgi tuomet, kai jis buvo šalia žmonių, dėl to nukentėjęs. „Edvardo Žirkliarankio“ struktūra tikrai yra nuostabi, tačiau pradėjus rimčiau galvoti, fantastikos žanrą primenantis filmas, kuriame veikėjai yra pateikiami kuo tikroviškiau, neturėtų turėti pagrindinio veikėjo, kuris taip staigiai pripranta prie žmonių beveik niekada su jais nebendravęs ir nejautęs jų artumo.

Galbūt tai buvo ir logiškas sprendimas. Nerodant psichologinio Edvardo šoko, o tiesiog pereinant prie scenų, kuriose jo keistumas ir asocialumas yra pateikiamas puskvailėse situacijose, galima buvo ženkliai sutrumpinti filmą, kas čia ir buvo padaryta. Vietoje to, T. Burtonas pasirinko žiūrovams rodyti kontrastus. Norintys kiekviename filme įžvelgti gilią prasmę ir galvojantys, kad kinas egzistuoja tik dėl jos, galės apsidžiaugti, nes „Edvardas Žirkliarankis“ nėra vienpusiškas filmas. Edvardas yra atvežamas į tipinį Amerikos didmiesčio priemiestį, kur svarbiausią poziciją užima namų šeimininkės, tvarkančios su Weso Andersono preciziškumu sukurtą kaimynystę. Viskas yra tvarkinga, niekas neturi didesnių vargų (be kaimynės, kalbančios apie religinius išsigalvojimus), kas neretai paaiškina ir veikėjų geranoriškumą, ir jų stebėjimąsi keistais dalykais – praktiškai visi filmo veikėjai į gyvenimą žiūri optimistiškai ir yra taip ilgai užsisėdėję savo rutinoje, kad kiekvienas keistesnis dalykas juos (dažniausiai jas) stebina. Žiūrint filmą neapleidžia nuojauta, kad į tą kaimynystę galėjo atvykti net ir pats nuobodžiausias didmiesčio žmogus – vis tiek jis sulauktų tokio pat dėmesio kaip ir vaikinas, turintis žirkles vietoje rankų.

Pusė filmo tokiais dalykais ir žaidžia. Visi aplinkui yra geranoriški, besistebintys (ir tik kartais besibaisintys) Evardu, o pastarasis pamažu ne tik apsipranta būti tarp žmonių, bet ir atranda kai kuriuos savo talentus. Turbūt nenustebsite, kad jie visi yra susiję su kažko karpymu, kas iš pradžių skamba banaliai, bet tik tol, kol galutinai supranti, jog net ir visiškas atsiskyrėlis ir asocialiausias įmanomas žmogus privalo turėti kažkokį tikslą ir pašaukimą. Edvardui žmonės padeda tol, kol jis padeda jiems, ir jie neturi jokio pagrindo bijoti naujojo savo kaimyno, tačiau tas pats žmogus, kuris 1989-aisiais sukūrė tamsųjį „Betmeną“ (angl. „Batman“), juk negalėjo paskirti dviejų valandų vien gerumo demonstravimui. Palaipsniui, konkrečių veiksmų ir scenų pagalba, „Edvardas Žirkliarankis“ pasikeičia ir tampa visiškai tamsiu filmu, į kokį jis pačioje filmo pradžioje net iš tolo nebuvo panašus. Pasibaigus juostai tampa aišku, kad jos pradžioje T. Burtonas tyčia įtraukė daugybę džiaugsmingų veikėjų ar scenų, kad šios dar labiau išryškintų visus kontrastus.

Tamsiajai filmo pusei kartu stipriai padeda romantinė jo istorija, kai Edvardas susižavi jį į namus priėmusios Peg dukra Kim (akt. Winona Ryder). Pastaroji yra susidėjusi su nesmagia kompanija, besišaipančia ir Edvardo keistumo, tačiau pati Kim ilgainiui tuo keistumu pradeda žavėtis. Romantinė istorija, tiesa, turi šiek tiek problemų, nes ji yra grįsta tomis tipinėmis siužeto linijomis apie meilę, kai žiūrovai privalo suprasti, kad veikėjai yra skirti vienas kitam, nors realių tai pagrindžiančių faktų nėra daug. Atskirai galima suprasti, dėl ko meilės istorija egzistuoja – Edvardas niekada nėra patyręs kito žmogaus artumo, Kim yra paveldėjusi savo motinos gerumą, – tačiau juos vienijančio aspekto kaip ir nėra. Visgi romantika šiame filme padeda svarbiausiose scenose, kadangi žiūrovai galiausiai pradeda gailėtis ne tik Edvardo, bet ir sirgti už jo meilės istoriją, kas nėra pats originaliausias, tačiau visuomet pasiteisinantis istorijos pasakojimo būdas.

Kita vertus, panašiai galima pasakyti apie visą filmą. Meilė, gerumas, dėl išorinių aplinkybių prieš pagrindinį veikėją nusiteikiantys žmonės – viskas filmuose yra matyta, skiriasi tik veikėjai. „Edvardas Žirkliarankis“ veikia kur kas geriau nei dauguma tų filmų dėl to, kad čia yra duodamas atviras kelias emocijoms. Veikėjai jų turi daug, džiaugsmas ar liūdesys čia nėra užspaudžiamas, ir natūralu, kad tai tampa geriausia priežastimi aktoriams parodyti visą savo talentą. Na, labiausiai tik vienam aktoriui. „Edvardas Žirkliarankis“ skaudžiai, labai skaudžiai primena faktą, kad kažkada Johnny Deppas buvo geras aktorius. Kad kažkada jo vaidyba buvo originali nepasakant nei žodžio, ne kaskart primenanti girto pirato vapėjimą su vis kitokiu akcentu, nesvarbu, kokiame filme jis dabar vaidintų. Čia J. Deppas man nesuprantamu būdu sugeba iš nedaug kalbančio ir vienpusiškai gyvenimą suprantančio veikėjo išspausti kažką daugiau. Taip, kad pažiūrėjęs į jį iškart supranti, ar Edvardas yra laimingas, ar išsigandęs, ar piktas, ar į viską žiūrintis su viltimi akyse. Tai nėra sudėtingiausias J. Deppo karjeros vaidmuo, tačiau galbūt tame ir yra visas jo žavumas, kai iš tokio paprastai sukonstruoto veikėjo jį įkūnijantis aktorius sugeba išspausti kažką daugiau. Antraeiliai aktoriai taip pat nenuvilia, kartu su taip pat daugiau nei reikia vaidinančia W. Ryder ir nedideliame, tačiau siužetui itin svarbiame vaidmenyje pasirodančiu Vincentu Price‘u, nors be J. Deppo čia niekas per daug neiššauna.

Kaip filmui, kurio pavadinimas yra tiesiog pagrindinio veikėjo vardas, tai yra suprantama ir jokiu būdu nėra problema. T. Burtonas čia tiesiog sukuria aplinką, kuri veikia vienos konkrečios istorijos papasakojimui. Istorijos, kuri stipriai primena pasaką, kartu su epiškumo turinčia muzika, dar vienomis daug darbo reikalaujančiomis dekoracijomis ir aplinka, kuri yra tokia aiški ir neša tokį ryškų toną, kad klausimų, dėl ko visas filmas yra papasakotas per močiutės ir anūkės pokalbį prieš miegą, nekyla. „Edvardas Žirkliarankis“ gali būti paprasčiausią idėją ir jos išpildymą turintis filmas T. Burtono kūryboje, tačiau po galybės itin ambicingų režisieriaus darbų tampa aišku, kad šis iš jų visų yra pats paveikiausias.