Gotikos ir groteskiško pasakojimo Holivude puoselėtojas, režisierius, scenaristas ir prodiuseris Timas Burtonas savo karjeros pradžioje tapo atsakingas už pirmąjį pilnametražį Žmogaus-šikšnosparnio pasirodymą kine. Po vizualiai kerinčių ir šiek tiek gąsdinančių trumpo metro filmukų „Vincentas“ ir „Frankevynis“, o taip pat savo išradingumu įtraukiančių vaikams skirtų pasakojimų „Didysis mažylio nuotykis“ ir „Vabalų sultys“, jaunas kino kūrėjas pasiryžo ekranizuoti komiksą, kuris ir tapo pirmuoju kino istorijoje didžiu superdidvyrio perkėlimu į didžiuosius ekranus.

Apie ką mes čia…

Paskendę nusikaltimų jūroje, Gotamo miesto gyventojai prarado šviesios ateities viltį. Mieste karaliauja korupcija, teisėsauga nesugeba susidoroti su menkiausias nusikaltėliais, o nešvariai dirbantys verslininkai turtėja paprastų žmonių sąskaita. Tačiau tai negali ilgai tęstis. Vieną naktį pasirodo kaukėtas keršytojas, kuris pasiryžta stoti į kovą su neteisybe ir nubausti visus paprastų miestiečių skriaudikus. Žmonės jį vadina Betmenu.

Kūrinio vidus

Iš karto prisipažinsiu, kad esu didžiulis Christophero Nolano trilogijos apie „Tamsos riterį“ gerbėjas, tačiau niekada nenurašiau šios Timo Burtono vizijos. Režisierius mums pristatė pirmąją rimtą „Betmeno“ ekranizaciją, kuri labai skiriasi nuo tos parodijos, kurią buvo galima žiūrėti 1966-1968 metais televizijoje. Taip pat, kino kūrėjas pridavė savo filmui būtent tokios atmosferos, kuri buvo jaučiama skaitant pirmuosius Bobo Kane‘o sukurtus komiksus. Todėl galiu drąsiai pasakyti, jog Timo Burtono savotiška vizija net ir dabar sukelia puikius jausmus bežiūrint šį filmą, nors ir turime modernią Ch. Nolano režisuotą trilogiją.

Filmas prasideda nuo veikėjų pristatymo, tačiau iš karto tampa aišku, jog ne Betmenas bus pagrindiniu šio filmo varikliu, o vietinis gangsteris Džekas, kuris po nelaimingo susidūrimo su Tamsos riteriu tampa psichiškai nestabiliu ligoniu, pavirtusiu į tikrą monstrą – Džokerį. Linksmas, gyvenimu patenkintas sociopatas, norintis paversti visą miestą į zombių irštvą, kardinaliai skiriasi nuo to Džokerio, kurį beveik visi laiko geriausiu personažo perkėlimu į didžiuosius ekranus 2008 metais pasirodžiusiame „Tamsos riterio“ filme. Taip pat susipažįstame su Briusu Veinu ir jo alter-ego iš labai išvaizdžios ir gerai apgalvotos perspektyvos. Personažai filme atsiskleidžia iš lėto, tačiau tai ir sukelia didžiausią malonumą nuo peržiūros, kai nežinai, ko tikėtis. Sužinome, kas nužudė Briuso tėvus, pamatome pagrindinio herojaus vidinę dramą ir pajaučiame jo psichologinę įtampą, norą padėti kitiems pasiaukojant, o taip pat ir meilės objektą, kuriam vyras nelieka abejingas. Pats Betmeno paveikslas neatrodo grubus, bet jis atkurtas teisingai. Detalizavimas visų personažo bruožų ir prietaisų, kuriais jis visuomet naudojosi, irgi pateiktas labai autentiškai. Galima teigti, jog šis filmas padarė tai, ką Ch. Nolanas savo trilogijoje turėjo vystyti dvejose dalyse. Žinoma, nebandau lyginti šių dvejų filmų, nes tai būtų pernelyg netaktiška, tačiau, kaip bebūtų, panašumų jie turi.

Timas Burtonas savo pirmame filme pristatė pasakiškai žavų, tamsų ir ganėtinai tikrovišką Gotamo pasaulį, kuriame dominuoja nusikalstamumas ir kova su juo. Viskas labai primena dabartinį televizinį serialą „Gotamas“, pateikiantį miesto gyvenimą iki Betmeno pasirodymo. Šio serialo kūrėjai kaip vieną iš pamatų buvo pasiskolinę būtent Timo Burtono juostą. Kaip visi žino, tai Betmeno komiksai priklauso detektyviniam žanrui, todėl šioje juostoje matome visus klasikinius šio žanro bruožus. Yra nusikaltimas, kažkokia tai paslaptis, susijusi su pagrindiniais veikėjais, banditas ir jo gaudytojas. Nors ir viso filmo metu dominuoja kostiumuoti, lyg iš karnavalo ištrūkę personažai, tačiau net ir jie čia susižiūri ne taip banaliai. Prisiminus tas parodijas, kurias sukūrė Joelis Schumacheris, čia viskas vystoma iš ganėtinai tikroviškos perspektyvos. Su tokia detektyvine schema juosta pateikiama žvaliai, turi įtampos ir puikiai išreikštą veiksmą, kuris viso filmo metu vystomas nenuobodžiai. Taip pat ir patys pagrindinių herojų susidūrimai verčia jausti įtampą ir malonumą nuo pamatytų vaizdų.

Šis Timo Burtono filmas pasibaigiant palieka labai gerą įspūdį ir norą pasižiūrėti kitus Tamsos riterio nuotykius. Tai nėra specialiais efektais prisodrintas blokbasteris, o įdomiai vystomas detektyvas su fantastiniais elementais, kuris supažindina mus su klasikiniu Betmeno paveikslu, paremtu Bobo Kane‘o sukurto komikso motyvais. Galiu pasakyti, jog iki „Betmeno pradžios“ pasirodymo, tai geriausia komiksų herojaus ekranizacija, o su šiuo filmu Timas Burtonas įrodė, jog gali kurti ne tik tikrus blokbasterius, bet ir įvairaus žanro filmus, paverčiant juos į savo matomo pasaulio vizijas.

Techninė juostos pusė

Didžiausias šios juostos grožis slypi jos scenografijoje ir vizualiame kontekste. Pirmiausia, tai išradingi ir įtikinnantys kostiumai, kuriuos vilki pagrindiniai herojai. Prisiminkime Džokerio apsiaustus, kurie tiesiog atimdavo amą ir priversdavo neatitraukti akių nuo jo beprotybės. Taip pat gerąją prasme klaikus grimas, kuris pristatė mums baisiai atrodantį Džokerį, sukeliantį baimę. Taip taip, Burtono Džokeris išties baisus. O visą šį paminėtą grožį apgaubia miesto apylinkės ir naktinis fonas, sukeliantis reikiamos Betmeno istorijai atmosferos jausmą.

Garso takelį filmui sukūrė legendinis kompozitorius Danny‘is Elfmanas. Jo skambesiai pristatė mums niūrų Betmeno pasaulį, kuriame negalime laukti nieko šviesaus. Būtent tokios atmosferos vyrauja kiekvienoje muzikinėje kompozicijoje. Taip pat prie filmo garso takelio prisidėjo populiarusis atlikėjas Prince‘as, kurio dainos pagyvino pačią peržiūrą ir kelias rodomas scenas. Viena jų tapo „Partyman“, kurią galėjome išgirsti meno galerijos scenoje per įsimintiną Džokerio pasirodymą.

Kaip pliusą galima pažymėti ir kinematografiją. Galbūt ne toks išraiškingas ir kvapą gniaužantis operatoriaus Rogero Pratto pasirodymas perteikiant visą Gotamo grožį ir veiksmo scenas, kurias buvo galima pamatyti antrame Timo Burtono režisuotame filme, tačiau čia veikėjai ir jų įsimintini pasirodymai sukelia nemažai džiaugsmo. Vaizdingas personažų pateikimas – vienas filmo kozirių, kuris būtų neįmanomas, jeigu ne toks įtaigus kameros darbas.

Achilo kulnu šiame filme tampa montažas. Nors istorija vystoma nuosekliai ir, iš pirmo žvilgsnio, protingai, tačiau pernelyg daug klaidų lipdant atskiras scenas. Viena jų – jau minėtas Džokerio įsiveržimas į galeriją. Ten vandalizmo scenose pamatome tokias klaidas, kai viename kadre ištepliotą paveikslą, kitame – švarų paveikslą, po to vėl ištepliotą. Taip pat ir finalinė scena su Betmeno lėktuvu ir jo kova su Džokeriu, kuriose matomos tam tikros klaidos, rėžiančios akis. Kad būtų įdomiau, siūlau žiūrėti filmą taip įdėmiai, jog būtų galima pastebėti dar apie 10 tokių vietų, kuriose kūrėjai padarė klaidas montaže. Dėl garsinės filmo pusės jokių priekaištų nėra. Tikrai kokybiškas darbas.

Aktorių kolektyvinis darbas

Aktorių tarpe irgi nėra jokių nusiskundimų, nes kiekvienas iš jų atliko dėmesio vertą darbą, o svarbiausia, jog sukūrė išraiškingus ir akims patrauklius veikėjus.

Pirmiausia, tai pagrindinio herojaus atlikėjas Michaelas Keatonas, kuris, beje, 2014-asiais metais gavo antrą šansą atstatyti savo karjerą. Jam pranašaujamas Oskaras už „Žmogus-paukštis“, kuris tampa vos ne jo aktorinės karjeros biografija. Bet pamirškime apie naujausią Alejandro Gonzaleso Inarritu filmą ir visą dėmesį skirkime „Betmenui“. Aktorius sukūrė labai rimtą, taktišką ir įsimintiną veikėją, kuris atspindėjo visą klasikinio Žmogaus-šikšnosparnio viziją. Šiek tiek šaltas, iš aukštuomenės kilęs ir akyse ugnelę turintis aktorius pateikė beveik nepriekaištingą Briuso Veino – Betmeno paveikslą, dėl kurio šiandien ginčijasi „DC“ komiksų gerbėjai visame pasaulyje, pripažįstantys Christiano Bale‘o sukurtą veikėją.

Genialusis Jackas Nicholsonas įkūnijo vieną baisiausių ir charizmatiškiausių visų laikų blogiukų, kuris nors ir nusileidžia puikiai pateiktam Heatho Ledgerio Džokeriui, tačiau vis vien sukelia daug reikalingos įtampos. Jis Betmeną pastato į antrą planą ir diriguoja visam šiam Timo Burtono surengtam šou. Kiekvienas aktoriaus judesys, kalbėjimo maniera, žvilgsnis ir mimika padaro iš jo vaidinamo personažo tikrą baisuoklį, kurį sutikus naktį tikriausiai galima būtų patirti širdies smūgį. Tiesiog bravo už tokį gyvą pasirodymą, kuris tais, 1989 metais kine buvo pačiu ryškiausiu.

Dviejų kostiumuotų vyrų paradą savo gniaužtuose laiko abiejų jų meilės objektas – aktorė Kim Bassinger, kuri suvaidino žurnalistę Vikę Veil. Tai ne pats geriausias juostos veikėjas ir ne pats geriausias aktorės pasirodymas jos karjeroje, tačiau tai išties gerai tinkantis moteriškas personažas, galintis stoti kovoje tarp gėrio ir blogio. Na ir dar, su šiuo filmu mes sugebėjome atrasti šią puikią aktorę, kuriai iki tol sekėsi vaidinti ne itin sėkminguose filmuose.

Filme taip pat kupina seniai užgesusių žvaigždžių, kaip Michaelas Goughas, Billy‘is Dee Williamsas, Lee Wallace‘as ir Patas Hingle‘as, kurie savo vaidinamus personažus atliko visai gerai.

Verdiktas

„Betmenas“ – tai ne tik viena geriausių komiksų ekranizacijų, kurioje nuosekliai ir įtemptai vystomas veiksmas, puikiai atskleidžiami charizmatiški personažai, išraiškingai atkuriamas Gotamo miestas kartu su jo gyventojais, nenuobodžiai perteikiama gėrio ir blogio kova, bet dar ir pats geriausias superdidvyrio perkėlimas į kino ekranus iki pat 2005-ųjų metų. Filmas gali pasigirti įtaigiu garso takeliu, talentingais aktoriais ir meistrišku Timo Burtono karjeros pradžios požiūriu į pasakišką komiksų pasaulį.

7.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles