„Meilės eliksyras“
Populiarus prancūzų rašytojas bei scenaristas Fredericas Beigbederas debiutuoja kaip režisierius pristatydamas savo paties parašytą romaną „Meilė trunka trejus metus“. Po sėkmingos 2008 metų „14.99 euro“ ekranizacijos šį kartą jis bandys pateikti santykius tarp mylinčiu žmonių bei papasakos apie teoriją, kuri gali tuos santykius sugriauti.
Filmo centre vaizduojamas jaunas rašytojas, realistas, o kartu ir pesimistas Markas Maronas, rašantis aukštuomenės kroniką. Jis gyvena pagal vieną teoriją apie santykius – meilė trunka trejus metus ir ne daugiau. Visų pirma, žmonės myli labai karštai ir aistringai, laikui bėgant šis jausmas virsta šilta draugyste, o galų galiausiai, kai viskas nusibosta, jaučiama rutina. Toks jo nusistatymas pagrįstas savo paties išgyventa istorija, nes būtent jis pats niekada nemylėjo ilgiau nei trejus metus. Jis vedė labai gražią, linksmą bei švelnią merginą Aną, bet po trijų gyvenimo metų jai jautė vos ne pasišlykštėjimą. Dar vieną karta į jo duris pasibeldusi meilė privertė šypsotis, nes prie jausmų durų slenksčio pasirodė Alisa. Viskas būtų gal ir gerai, bet Alisa gyveno su kitu žmogumi ir su Marku susitikinėti galėjo tik slapčia. Tarp jų įsiplieskę jausmai leido abiems pasinerti į meilės kupiną jūrą, tačiau Marko pasąmonėje užsislėpusi teorija vis jam primindavo, kad artėja tas nelemtas trijų metų laikotarpis.
Pati filmo idėja yra nuostabi, bet iki visiškos harmonijos pritrūko prancūziškos sielos. Filmas atrodo lyg kurtas pagal Holivudinį standartą, nesijautė išvis europietiškumo. Teorija, kuri sekioja pagrindinį herojų, neduoda jam ramybės viduje – tai lyg nepilnavertiškumo kompleksas, kurį sutikti galima pas daugelį žmonių, tik kituose gyvenimo sferose. Psichologinio konteksto web – genericcialisonlinestore bendrame filmo fone irgi pritrūko, nes visgi personažo charakterio bruožai priešinasi tarpusavy, o tai neleidžia sukurti puikios atmosferos. Meilės idilija kiekvieno iš personažų gyvenime pateikta su ironija pačiam jausmui, todėl apibudinti tai, kas parodoma, galima kaip simpatijos išraišką arba aistrą, bet tik ne meilę. Filmo pabaiga, kuri leidžia žiūrovams spėlioti apie visos juostos bendrą kontekstą, yra puikiai išreikšta. Emocionaliai ir intriguojančiai.
Techninė filmo pusė pateikta beveik subtiliai, nors nesijautė beveik europietiškumo. Garso takelis nesukuria jokių papildomų emocijų, nors prancūzų filmams tai būdinga. Meilės šalis bei filmas apie meilę, kurios nesijautė iki galo. Padėka filmo operatoriui, kuris labiausiai prisidėjo prie juostos kokybės. Nuostabūs vaizdai, romantika, o kartu ir melancholija kvepiantys kraštovaizdžiai, miesto gatvės.
Aktorių vaidyba filme buvo išreikšta vidutiniškai atsižvelgiant į personažų stiprumą. Debiutinis aktoriaus Gasparo Prousto pasirodymas įkūnijant pagrindinį filmo personažą atrodė geriausiai iš viso kolektyvo, nors jam visgi pritrūko Markui būdingos charizmos. Jo partnerės Louise Bourgoin bei Elisa Sednaoui nors ir suteikia estetiškumo, bet bendrai atrodo ne kaip aistros pripildytos moterys, o tiesiog kaip šaltos bei pilkos asmenybės.
„Meilė trunka trejus metus“ – tai nebloga to paties pavadinimo romano ekranizacija, tačiau turinti vidinių neaiškumų bendrame juostos kontekste. Pateikiamos žmogaus gyvenimo vertybės bei kompleksai sukuria vaizdą, jog vyrams būdinga bijoti santykių trapumo pagal savo sukurtas teorijas.
