Titanų įniršis

“Dievai irgi mirtingi”

2010 metais pasirodęs kultinio 1981 metų filmo „Titanų mūšis“ perdirbinys  sulaukė didelio pasisekimo pajamų plane, nors ir buvo labai šaltai priimtas tiek kino kritikų, tiek kino žiūrovų, tačiau studija Warner Bros. visgi  nusprendė pasitaisyti, todėl pateikia kitokį žvilgsnį į graikų mitologijos personažus, nei jie buvo pateikti originaliuose šaltiniuose. Režisierius Jonathanas Liebesmanas pereina nuo ateivių futuristinės kelionės filme „Pasaulinė invazija: mūšis dėl Los Andželo“ prie antikinio pasaulio ir pristato dar pavojingesnius bei kvapą gniaužančius Persėjo nuotykius prieš į laisvę ištrūkusius negailestingus titanus bei visų Olimpo Dievų tėvą, Kroną.

Filmo centre vėl atsiduria jaunas pusdievis Persėjas, Dzeuso sūnus, po pergalės prieš galingąjį Krakeną atsisakęs sėsti į jam priklausantį sostą Olimpe šalia savo tėvo. Praėjus septyneriems metams po didžiojo žygdarbio, vyras veda ramų gyvenimo būdą žvejodamas, kaip kadaise jo mirtingasis globėjas Spirosas. Deja, taika negali trukti amžinai, todėl prie jo durų slenksčio pasirodo pats vyriausias Dievas Dzeusas ir prašo stoti į kovą su dar pavojingesniu priešu. Kadaise, kai karaliavo žemėje titanai, vadovaujami negailestingojo Krono, tvyravo chaosas, todėl trys jo sūnūs, Dzeusas, Poseidonas bei Hadas, stojo prieš savo tėvą ir po nuožmios kovos uždarė jį su visais titanais Tartare. Dzeusas tapo dangaus valdovu, Poseidonas – jūrų, o Hadas buvo ištremtas į požemių karalystę. Kronas įgavo naujų galių bei ištikimų tarnų, todėl pasaulio likimas priklauso tik nuo Persėjaus, nes tik turint žmogiškų jausmų bei dieviškos palaimos galima atsilaikyti prieš tokį blogį. Šalia jo į kelionę į Tartarą prisijungia jaunoji karžygė princesė Andromeda bei Poseidono sūnus, irgi pusdievis Agenoras. Kova iki paskutinio kraujo lašo prasideda.

Žvelgiant į scenarijų, filmo scenaristai tiesiog pateikė savo Graikų mitologijos interpretaciją. Iš originalių mitų apie Persėją liko tik Dievų vardai bei pats personažas, visa kita – tiesiog kūrėjų fantazijos vaisius. Apmaudu ir kartais juokingai atrodo, kai bandoma visus svarbiausius mitologinius personažus bei objektus sugrūsti į vieną vietą. Kretos salos karaliaus Mino labirintas, kuriame gyvavo pabaisa Minotauras, šioje juostoje vaizduojamas gana efektingai, tačiau visiškai išimtas iš konteksto yra faktas, kad jį nužudė būtent Tesėjas, o ne Persėjas. Dievų interpretacija yra keista, didžiausią nuostabą galima skirti Arėjui, nes iš cialis generic jo išvaizdos tiesiog pasišaipė. Karo Dievas, kurio visi šarvai turi būti pasiūti iš priešų odos, o čia yra tiesiog geležiniai, jokio siaubo nekelia, nors psichologinis jo portretas pateiktas ganėtinai gerai. Keista matyti, kai Dievai verkia, visgi ir jie turi jausmus, nors pagal mitologiją jie buvo žiauresni už pačius titanus. Filmo dialogai banalūs, juos galima išgirsti daugumoje kitų filmų, nebuvo paimta jokios antikinės išminties ar ideologijos.

Pirmame filme didžiausia klaida buvo konvertavimas į trečią dimensiją. Efekto jokio išvis nebuvo, tik juosta dar tamsesnė ir pilkesnė gavosi.  Tuo tarpu šiame filme pagirtinas kokybiškas 3D efektas, kurį išvystame specialiųjų Epic Red 3D kamerų dėka. Specialieji filmo efektai atidirbti kokybiškai, bet vietose galima pastebėti labai jau sukompiuterizuotus veidus bei aplinką. Sprogimai bei garsai pridėjo dinamiškumo, o adrenalino kupinas garso takelis su nuotykių motyvais leidžia pasinerti į kelionę kartu su pagrindiniais herojais. Minusas buvo silpnas operatoriaus darbas – kai kuriuose vietose kamera drebėjo smarkiai, nors šis efektas ir suteikia realistiškumo daugumai filmų, bet visgi čia mitologijos motyvais kurtas darbas, čia realistiškumo nereikia. Pačios kovų scenos trunka labai greitai, o ypač kova su Kronu. Efektingai, stipriai, bet per trumpai. Neatrodė, kad tai galingiausias kada nors sutiktas priešininkas. Meduza Gargona ilgiau priešinosi. Filmo peržiūra neprailgsta už ką galima padėkoti montažui.

Žvaigždžių parado, kurį išvystame šiame filme, galėtų pavydėti bet koks kino projektas. Pagrindinio vaidmens atlikėjas, „Įsikūnijimo“ žvaigždė britas Samas Worthingtonas, antrą kartą stoja prieš žiūrovus ekrane kaip Persėjas. Jo suvaidintas personažas emocionaliai beveik nepasikeitė, nebent plaukus ataugino, bet tai tik išvaizdos pasikeitimas. Jo partnerė Rosamund Pike, suvaidinusi Andromedą, irgi neišsiskyrė iš minios, visiškai šaltas personažas, užtat „Rokenrolos“ pažiba Toby‘is Kebellas suteikė bendram filmo kontekstui humoro, o jo kaip tik trūko pirmoje juostoje. Kino grandai Liamas Neesonas, Ralphas Fiennesas bei Billas Nighty‘is puikiai atliko savo vaidmenis. Bendrai žiūrint į visus aktorius susidaro įspūdis, jog tai britiška juosta, nes beveik visi pagrindinių personažų atlikėjai yra kilę iš Britanijos. Didžiausia charizma filme spinduliavo Arėjų įkūnijęs aktorius venesuelietis Edgaras Ramirezas.

„Titanų įniršis“ – lyginant su „Titanų susidūrimu“,  tai didelis žingsnis į priekį, su šiek tiek geriau įgyvendinta idėja , vis dar nemažomis klaidomis scenarijuje, tačiau įspūdingesniais vaizdo efektais bei puikiu 3D.