2014 m. Kanų kino festivalio „Dvi režisierių savaitės“ pristatyta, C.I.C.A.E ir FIPRESCI ir dar du apdovanojimus pelniusi bei dar dviem nominuota pirmoji režisieriaus Thomas‘o Cailley juosta – lengva jaunatviška romantinė komedija, kurioje meilė maišosi su kova.

Po tėvo mirties kartu su broliu Manu perėmęs medienos konstrukcijų įmonę Arno ramiai leidžia vasarą. Tai priima vieną kitą užsakymą, tai nulekia su draugais į paplūdimį. Būtent paplūdimyje jis susipažįsta su Madeleina. Tačiau gal ir ne pačiu geriausiu pirmai pažinčiai būdu – savigynos treneris Arno ir Madeleiną parenka į porą pademonstruoti apsigynimo techniką. Arno sutrinka: ar visų draugų akivaizdoje apsikvailinti ir pralaimėti merginai, ar verčiau jau nugalėti, bet visam gyvenimui įsigyti karingą priešę? Arno pasirenka antrąjį variantą ir Madeleinai tenka pripažinti vaikino pranašumą. Tačiau tai nei kiek nesumažina šios karingos mergužėlės kovingumo ir arogancijos, o vargšas Arno veltui atsiprašinėja ir teisinasi neturėjęs kitos išeities.

Vėliau likimas pasisuka taip, kad turtingi Madeleinos tėvai užsisako medinį namelį, tad Arno nori nenori atsiranda proga daugiau laiko praleisti šalia Madeleinos. O šios nutrūktgalvės amazonės galvoje – planai keliauti į karinę stovyklą. Vėlgi nenorėdamas nusileisti ir pasirodyti „skystesnis“ Arno pasiryžęs eiti paskui Madeleiną kad ir į pragarą – o šiuo atveju, į pragarą žemėje reprezentuojančią karinę stovyklą.

Filmo scenarijus ypatingu originalumu nestebina – juosta pastatyta pagal patikrintą tradicinę „nuo neapykantos iki meilės – tik vienas žingsnis“ formulę. Tad net ir karingoji princesė Madeleina, iš pradžių ramiajam Arno pasiryžusi nurauti galvą, po truputį švelnėja ir duodasi „prijaukinama“.

Teoriškai filmo veiksmą galima dalyti į dvi dalis: ramus gyvenimas iki karinės stovyklos ir karinė stovykla. Kaip pasakojo juostą La Rošelės filmų festivalyje pristatęs režisierius Thomas‘as Cailley, filmas kurtas konsultuojantis su Prancūzijos kariuomene ir galėtų būti laikomas tam tikra prasme reprezentaciniu, jei ne kelios ironijos strėlės kariškių ir apskritai militaristinės tvarkos bei mentaliteto atžvilgiu.

Pagrindiniai filmo vaidmenys patikėti jauniems aktoriams Adèle Haenel, kurią galima išvysti ir kitame 2014 m. Kanuose (tiesa, ne konkursinėje programoje) pristatytame filme „Vyras, kurį per daug mylėjome“ („L‘homme qu‘on aimait trop“), o Lietuvos žiūrovams ši jauna aktorė pažįstama iš prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ („Ecrans d‘hiver“) rodyto Céline Sciamma filmo „Vandens lelijos“ („Naissance des pieuvres”), bei Kévin Azaïs, kuriam, pasak režisieriaus, iš pradžių buvo numatytas epizodinis vaidmuo. Jaunieji aktoriai su vaidmenimis susitvarko gana sėkmingai, nors dėl išorinio panašumo atrodo, kad jie labiau tiktų vaidinti brolį ir seserį, nei įsimylėjėlius.

Lengvą, jaunatvišką, vasarišką komediją, kartais prisiliečiančią prie patriarchalinės visuomenės standartų ir seksistinių stereotipų galima laikyti sėkmingu Thomas‘o Cailley ilgametražiu debiutu. Belieka laukti kitų šio režisieriaus darbų.

Patiks, jei patiko „Eilinė Džeinė“ („G. I. Jane“), „Majoras Peinas“ („Major Payne“), „Vasaros pasaka“ („Conte d’été“).