Tikriausiai oficialiai pasiekėme nostalgiškų perdirbinių bei uždelstų tęsinių mados viršūnę, nes paskutiniai mėnesiai buvo perpildyti senų filmų serijų ir po labai ilgos pauzės grįžtančių veikėjų. Ir dabar metai užbaigiami su revoliucine „Matrica“ (angl. „The Matrix“), kuri nurovė visiems stogą 1999-ais, tada ne taip sėkmingai pabandė dar kartą su dviem tęsiniais 2003-iais ir taip baigė savo istoriją. Bet kaip jau žinome, visos istorijos gali būti pratęstos, o seni veikėjai gali būti ištraukti iš pensijos, mirties, skirtingos dimensijos, iš kur tik nori. Tad su filmu „Matrica. Prisikėlimas“ (angl. „The Matrix Resurrections“) po aštuoniolikos metų pertraukos grįžtame į vieną įsimintiniausių mokslinės fantastikos pasaulių.
Siužetas
Sėkmingo video žaidimo kūrėjas Tomas Andersonas (akt. Keanu Reeves) pradeda jausti egzistencinę krizę savo monotoniškame gyvenime, kurį sudaro darbas, pokalbiai su jo psichologu Analitiku (akt. Neil Patrick Harris) ir retas bei keistai asmeniškas pašnekesys su du vaikus auginančia mama Tifane (akt. Carrie-Anne Moss). Tomas įsitikinęs, kad kažkas yra ne taip, ir jo įtarimas yra pagrindžiamas, kai iš niekur nieko atsiradusi Bags (akt. Jessica Henwick) atskleidžia tiesą, kad šis pasaulis yra netikras.
Filmas
Į klausimą, ar naujasis filmas yra šviežiomis, kūrybiškomis idėjomis paremta istorija, ar dar vienas nostalgijos vežamas produktas, atsakoma iškart. „Prisikėlimas“ startuoja su „Matricos“ įžanginės veiksmo scenos perdarymu ir po to tęsia pirmojo filmo siužeto atkartojimą su keliais pakeitimais. Bet nespėjus niūriai nusiteikti eiliniam praeities šlovinimui, kuriuos Holivudas šiuo metu štampuoja kone kas mėnesį, išlenda vienas įdomesnių filmo aspektų – jis supranta, kad yra nostalgija prisidengiantis, finansiniais tikslais sukurtas gaminys. Ir jam tai labai nepatinka, stebėtinai pareikšdamas, kad jis buvo sukurtas tam, nes „Warner Bros“ studija reikalavo ketvirtosios dalies su ar be originalios „Matricos“ kūrėjų (čia yra tiesioginė filmo citata). „Prisikėlimas“ turi labai daug ką pasakyti apie savo kūrimo aplinkybes, dabartinę perdirbinių madą bei jų kūrybiškumo trūkumą ir netgi pačią „Matricos“ trilogiją. Visi šie meta komentarai yra visai šmaikščiai įjungti į siužetą bei dera prie tradiciškų serijos žaidimų su keliomis realybėmis. Tačiau nors įdomu stebėti, kaip režisierė Lana Wachowski išreiškia savo piktą nuomonę per veikėjus, naudos iš to mažai. Pirmame akte dominuojantis akivaizdus šaipymasis iš dabartinės nostalgijos mados neatleidžia filmo nuo jos papildymo. „Prisikėlimas“ vis tiek per daug seka pirmosios „Matricos“ pėdomis ir dar prideda visiškai nereikalingų karpymų iš ankstesnių dalių medžiagos. Pridurkime dar keletą bandymų pašmaikštauti, ko šioje serijoje apskritai nebuvo, ir galų gale „Prisikėlimas“ tampa tokiu filmu, iš kurio buvo šaipytasi pradžioje.
Po intriguojančio pirmo akto, „Prisikėlimas“ gerokai nuslopina savo tempą su didžiuliais informacijos krūviais. Apie naujus veikėjus, apie senus veikėjus ir ką jie veikė po trilogijos, koks apskritai dabar yra tikrasis pasaulis po karo ir kodėl pagrindiniai herojai vis dar gyvi, nors istorija užsibaigė jų mirtimi. Vėlgi, visi šie per ilgai trunkantys paaiškinimai atrodo ne kaip natūralus pasaulio pildymas, o stropus bandymas pagrįsti ketvirtos dalies egzistavimą, kuri vis tiek yra labiau kaip priklijuotas priedas prie trilogijos, nei sklandus jos pratęsimas. Tačiau jei tiesioginis siužetas nėra tvirtas, „Prisikėlimas“ sėkmingai išlaiko esmines serijos temas ir pritaiko jas naujai aplinkai. Čia yra ir tikrai įdomių idėjų (dirbtinės Matricos perdarymas pagal dabartinį laikotarpį), bet ir nevykusių sprendimų (nuolatinis prisirišimas prie senų veikėjų bei juos vaidinančių aktorių pakeitimas). „Prisikėlimas“ yra daugybės minčių kratinys, kur ne viskas gražiai sutelpa, veikia ar yra paaiškinta, todėl išsipučia į serijos ilgiausią dviejų su puse valandos reginį. Bet su paprastesniu siužeto pasakojimu jis labiau prilygsta tiesmukiškam pirmajam filmui nei nereikalingai supainiotiems jo tęsiniams, tad ketvirtoji dalis žiūrisi sklandžiau ir leidžia geriau įvertinti pateiktas idėjas.
Užtat kuo naujasis filmas nusileidžia visiems ankstesniems – tai veiksmo scenos ir veikėjai. Serijos atvykėlė Bags yra labai tinkama protagonistė, bet filmas nesugeba atsiklijuoti nuo jau gerai pažįstamų veidų, tad naujoji komanda negauna reikiamo laiko jos išplėtojimui. Tuo tarpu veiksmo aspektu, realybę laužantys susišaudymai, dvikovos bei grandioziniai reginiai sugrįžta, tačiau jų pateikimas tapo labai standartinis. Dingo stabilūs, atviri kadrai, kurie leido žavėtis rytų kovos filmų įkvėpta choreografija, dingo ir labai lėtos šaudynės, kurios išryškindavo akrobatinius triukus ir aplink vykstantį chaosą. Dabar kovos vyksta siauresnėse vietovėse ir parodomos per greitesnį montažą, kuris visiškai nesukelia tokio efekto. Žinoma, tai yra labai aukšta kartelė, ankstyvosios „Matricos“ veiksmo scenos tuo metu buvo revoliucinės ir atima žadą dar dabar, bet vis tiek išlieka nusivylimas negavus bent vieno tikrai kvapą gniaužiančio momento. Pradingus ir nuo Matricos neatsiejamam žaliam filtrui (tai galima paaiškinti iš siužeto pusės, bet vis tiek…), vizualiai „Prisikėlimą“ galima lengvai sumaišyti su bet kokiu didelio biudžeto veiksmo filmu.
Galiausiai, kad jau šis filmas ar taip, ar taip egzistuoja, „Prisikėlimas“ veikia kaip trilogijos epilogas, duodantis jei ne geresnę, tai bent pozityvesnę pabaigą 1999-ais metais startavusiai istorijai ir suteikiantis daugiau informacijos apie to galutinio lemtingo sprendimo pasekmes. Tai yra kur kas sentimentalesnis filmas, kur labai didelis dėmesys yra skiriamas ryšiui tarp Neo ir Triniti ir ši siužetinė linija gali įtikti ne visiems. Bet taip galima apibūdinti daugumą šio filmo idėjų. Bet kokiu atveju, „Prisikėlimas“ tinka kaip tikroji istorijos pabaiga, bet labai tikėtina, kad ji nebus didelė kliūtis jei „Warner Bros“ užsimanys penkto filmo.
Išvada
Kad „Matrica. Prisikėlimas“ toli gražu negali lygiuotis su revoliuciniu originalu, jokia staigmena, o ar jis bus pripažintas tikru „Matricos“ serijos filmu, parodys laikas ir gerbėjų įvertinimai. Filmas nuolatos šokinėja nuo įtraukiančio iki nuobodaus, nuo intriguojančio iki nepavykusio, nuo neįprasto iki siaubingai nostalgiško. Panašiai kaip mažiau mylimi tęsiniai, tai yra netvarkingas, apkrautas, bet dėl to ir savotiškai įdomus kūrinys, kurį sunku rekomenduoti, nes kiekvienas skirtingai priims netradiciškas filmo idėjas.
