Siaubo klasika „Klyksmas“ (angl. „Scream“) grįžta ir jau ne pirmą kartą. Po prieš daugiau nei dvidešimt metų užbaigtos trilogijos, serija jau pateikė savo užvėluotą tęsinį / perdirbinį 2011-ais metais ir vėl dingo iš akiračio. Žinoma, dabartinės nostalgija varomos tendencijos pilnai leidžia „Klyksmui“ mėginti dar vieną sugrįžimą ir išnaudoti klasikinį serijos sarkastišką humorą pajuokaujant tiek iš kitų finansiniais tikslais gaivinamų frančizių, tiek iš savo paties nereikalingumo. Tad „Klyksmas 5“ pažymi visas varneles ką privalo turėti šios serijos filmas ir pateikia dar vieną smagų siaubo galvosūkį.
Siužetas
Praėjus dvidešimt penkiems metams po pirmųjų Vudsboro skerdynių, atsiranda naujas žudikas su vaiduoklio kauke ir įsilaužęs į namus mirtinai užpuola juose gyvenančią merginą. Bet įvykių tirti šįkart atvažiuoja ne serijos protagonistė Sidnė Preskot (Neve Campbell), o aukos sesuo Samanta (Melissa Barrera), kuri taip pat turi ryšių su pirmojo filmo įvykiais. Veikėjai nauji, bet taisyklės tos pačios – kas iš dabartinių draugų rato nusprendė vėl atkartoti kruviną Vudsboro istoriją?
Filmas
Atrodo, kad formuojasi naujas trendas – perdirbiniai ir tęsiniai, kurie piktinasi kokie neoriginalūs yra perdirbiniai ir tęsiniai. Prieš kelias savaites pasirodęs „Matrica: Prisikėlimas“ (angl. „The Matrix Resurrections“) pademonstravo negatyvų požiūrį į dabartinį nostalgijos išnaudojimą, nuolatinį klasikinių filmų perrūšiavimą ir entuziastingą žiūrovų polinkį suvartoti jau matytas istorijas. Naujasis „Klyksmas 5“ irgi nepraleidžia progos pabumbėti kaip viskas dabar yra blogai, bet iš serijai būdingos šmaikščios pusės. Šaipymasis iš siaubo žanro ir apskritai modernių filmų taisyklių visada buvo „Klyksmo“ žaidimų aikštelė ir naujasis perdirbinys ne išimtis, kuris į savo meta-naratyvą įtraukia per paskutinį dešimtmetį pasikeitusias tendencijas kaip labiau išprusę dabartiniai siaubo filmai ar toksiškos fanų bendruomenės.
Šiek tiek intrigos ir nerimo kėlė tai, kad „Klyksmas 5“ yra pirmasis projektas be serijos kūrėjo Wes Craven‘o – režisierius mirė 2015-ais metais. Jį pakeitė Matt Bettinelli-Olpin‘as ir Tyler Gillett‘as, kurie paskutinį kartą pamalonino žiūrovus su kokybišku siaubo, satyros ir socialinių aktualijų junginiu „Slėpynės“ (angl. „Ready or Not“). Naujiesiems režisieriams sėkmingai pavyksta pritaikyti šias stiprybes moderniam „Klyksmui“, bet tuo pačiu ir nesistengia išrasti kažką naujo ar perspjauti kas buvo daryta anksčiau. Tad nors kitokios kūrybinės galvos neatneša rimtų inovacijų ir istorija teka jau keturis kartus išplautais vingiais, modernusis „Klyksmas 5“ sklandžiai prisiderina prie bendros frančizės.
Iš režisūros pusės, skerdynių scenos yra pažįstamai kokybiškos. Žiūrovų nervai yra ištampomi, kol žudikas mėgaujasi kiekviena žiauraus žaidimo minute iki kol jis garsiai įšoka į kadrą atlikti sadistišką paskutinį peilio dūrį. Iš siužeto pusės, „Klyksmas 5“ yra toks pat save pašiepiantis, gal net labiau nei įprastai, garsiai įvardindamas kiek galima daugiau dabartinių siaubo žanro klišių, prieš pačiam jas atkartojant. Formulę gerai pažįstantys gerbėjai gali nuspėti kai kuriuos netikėtumus, bet filmas joje vistiek sugeba užslėpti keletą staigmenų. Žudiko tapatybės spėliojimas išlieka kaip visad smagus, ypač kai filmas stengiasi būti vienu žingsniu prieš žiūrovą ir paversti kiekvieną veikėją įtariamuoju. Didieji atskleidimai tradiciškai palieka daug siužeto skylių, bet tokiame save pašiepiančiame filme jas lengviau ignoruoti ir tiesiog mėgautis istorija.
Vis dėlto, filmų su bent minimaliais meta elementais bei didesniu dėmesiu gerbėjams šiuo metu yra daug, tad „Klyksmas 5“ jau nebėra toks išskirtinis kaip anksčiau. Galbūt dėl to šis perdirbinys kartais perdozuoja tais nuolatiniais savęs pasityčiojimais, lyg norėdamas būti labiau meta nei kiti. Taip pat, kadangi šis filmas seka standartinio vėluojančio tęsinio taisykles, jam taikomi tie patys priekaištai. Naujieji veikėjai nėra tokie įdomūs, nes įpusėjus filmui jie turi perleisti dėmesį seniesiems. Siužeto tėkmė viduryje taip pat nukenčia, kad įtrauktų tuos pažįstamus veidus ir ieškotų būdų kaip juos visus nutempti į pažįstamas vietoves. Ir reiktų paminėti, kad nors tokie filmai paprastai stengiasi pritraukti naujų žiūrovų šviežiai serijos pradžiai bei neišvengiamiems tęsiniams, „Klyksmas 5“ ima labai daug istorijos elementų iš praeitų dalių, tad nieko nežinantiems atvykėliams tai nebus geras serijos startas.
Išvada
Šios serijos skerdynės yra standartiškai įtemptos ir kokybiškos, bet šmaikščiai prijungtos siaubo žanro klišės bei tendencijos yra tai, kas paverčia tuos filmus smagiais. Ne išimtis ir „Klyksmas 5“, nuolankiai sekantis visas ankstesnių dalių bei perdirbinių taisykles, bet suteikiantis visas frančizei būdingas pramogas.
