Pastaruoju metu Lietuvos kino industrija tikrai atsigauna ir tą galime spręsti iš ypatingai didelio kiekio lietuviškų premjerų. Ir nieko nuostabaus, būtent šis laikotarpis yra mažiausiai užkišamas didelėmis Holivudo premjeromis, tad erdvės nacionaliniam kinui yra daugiau nei pakanka. Taigi, dar net nesibaigus sausiui turim dar vieną lietuvišką premjerą, kuri, pasak kūrėjų, yra apie stiprią moterį. Tai – „Man viskas gerai“.
Kaip oficialiai skelbiama, ši istorija pasakoja apie Mariją, kuri grįžta į savo įprastą gyvenimą po laiko, praleisto klinikoje. Ji siekia susigrąžinti vietą savo pačios sukurtame moksliniame tyrime ir įtikinti šeimą bei kolegas, kad jai viskas gerai. Vis dėlto nuslėpti vis dažnėjančias panikos atakas ir tuo pačiu metu varžytis dėl mokslinio projekto bei šeimos meilės, yra daug sunkiau nei ji manė.
Trumpai tai tiek ir iš aprašymo galima manyti, jog filmas iš ties bus savotiškai įdomus. BET. Visada yra bet. Būtent dėl tokio aprašymo pradėjęs stebėti filmą imi suprasti, kad viskas nėra tikrai taip, kaip rašoma. ĮSPĖJIMAS! ŠIOJE VIETOJE SUNKU IŠVENGTI VADINAMŲJŲ SPOILERIŲ, TODĖL JEI NENORI SUŽINOTI ATSITIKTINIŲ DETALIŲ APIE SIUŽETĄ, PRATĘSKITE SKAITYMĄ KITOJE PASTRAIPOJE. Iškyla viena esminė problema. Apie tai, kad Marija grįžo iš klinikos, niekas nežino. Ji sąmoningai visam savo pasauliui meluoja, jog buvo Indijoje paatostogauti, kas iš esmės tik sukomplikuoja situaciją ir padaro ją daugiau nei absurdišką. Ir būtent su šiuo melu aplink besivystanti istorija tampa bergždžia, mat visi galvoja, kad ji atostogavo ir dėl to viską iš jos atima. Tyrimo vietą, motinos meilę ir supratingumą bei dar daugiau kitų dalykų. Tuo pačiu, atsiranda poreikis slėpti ir panikos atakas. Tai pats nelogiškiausias kūrėjų sprendimas, kuris pernelyg sukomplikuoja siužetą ir jų noras parodyti „stiprią moterį“ nueina vėjais, nes ji atrodo kaip tiesiog asmuo, negebantis tvarkytis su savo gyvenimu ir bandantis išsipainiot iš savo sukurtų melo pinklių. SPOILERIŲ PABAIGA.
Nepaisant šio elemento, galima pakalbėti ir apie dar vieną, bet esminį, minusą, prieš einant link geresnių filmo dalių, kurių taip pat yra. Ir tai – pagrindinė filmo aktorė. Gabija Siurbytė niekaip neįsitvirtina savo vaidmenyje. Viena vertus – veidu ji geba labai puikiai perteikti savo emocijas, tačiau tereikia nors vieno žodžio ir visas fasadas sugriūva. Absoliučiai neįtikinantis, vos ne, deklamavimas, ypatingai pakenkia įsijautimui į filmą. Kai visas pasakojimas stovi ant vieno žmogaus, vieno personažo, o tu juo patikėti negali – visa kita nebetenka prasmės. Bet tai vyksta būtent tada, kai reikia vystyti pagrindinę filmo liniją. Žinau, kad tokie žodžiai nėra malonūs girdėti ir sakau tą su visa įmanoma pagarba, bet žiūrovai tą patį vaidybos stilių gali įvertinti kaip tik šiuo metu rodomo ir tos pačios komandos kurto mini serialo „Trolių ferma“ kontekste. Niekas taip ir nepasikeitė.
Na, o dabar gerai atplakus, galima duoti ir saldainį. Filams turi kelis gerus elementus, kuri visgi nenurašo šio darbo į paraštes. Pirmasis – humoras. Retai net ir pačiose lietuviškose komedijose gauname taip kokybiškai parašytą, tiksliai į scenas pataikytą ir įgyvendintą humorą. Tikrai buvo vietų, kuriose buvo galima juoktis ir daryti tą nuoširdžiai, nes viskas jautėsi natūraliai ir neforsuotai.
Taip pat ir filmo techninė pusė. Jau ant čia kūrėjai tikrai nepasikiaulino. Spalvos – labai geros, kontrastingos ir gerai pataiko į kuriamą atmosferą. Tik, asmeniškai, man nepatiko garso takelis ir nesupratau to fetišo pusę filmo naudoti choro atliekamas dainas. Ir ypatingai iš vinilo leidžiamos choro „Ąžuoliukas“ dainą „ Ant kalnelio“. Galiausiai, panikos atakų intarpai tikrai įdomūs ir net sakyčiau, dalis jų galėtų būti konvertuojami į tam tikrus siaubo filmus. Taip, man be galo patiko kelios scenos, kurias gerokai išplėtojus ir sukūrus siaubo filmą, gautųsi Holivudui nenusileidžianti produkcija. Ir šiaip, būtent tos scenos man atrodė pačios tikriausios, įdomiausios ir daugiausiai apie patį personažą parodančios siužetinės linijos dalys. Tik va atėjus laikui jas surišti su pagrindiniu filmo siužetu, sekėsi ne taip ir gerai.
Dar trumpai pakalbėkime apie kitus filmo aktorius. Andrius Paulavičius. Šis aktorius pastaruoju metu ypatingai kyla mano akyse ir tikrai įtikinamai atlieka savo vaidmenis. Gal kartais ir jaučiasi teatrališkumas, tačiau su kiekvienu projektu jis vis labiau tobulėja ir esu tikras, kad pasirodymas tarptautiniuose projektuose jam suteiks dar daugiau patirties. Šiame filme Marius Repšys buvo labai arti savo įprasto marozo personažo, tačiau vis tiek buvo kitoks. Šiek tiek švelnesnis, kiek komiškesnis ir neperspaudžiantis natūralių emocijų. Na, o Donato Šimukausko personažas buvo turbūt labiausiai gluminantis. Viena vertus – jis vaidino gerai, tačiau akivaizdžiai dirbtinis per daug vešlus ir kaštoninės spalvos perukas tiesiog taukė dėmesį nuo visko, kas vyko ekrane. Atrodė, kad jam ant galvos uždėta šluota, todėl nepavyko niekaip rimtai priimti to, kas buvo rodoma ekrane. Kiti antraplaniai aktoriai taip pat suvaidino solidžiai, tačiau kaip paskutinę norisi išskirti jaunąją aktorę Mija Di Marco, kuri vaidino Marijos dukterėčią. Jautėsi jos gana stiprūs įgūdžiai perteikti personažą. Jautėsi noras būti paaugle. Ir faktiškai, net patikėjau jos personažu. Bet, tam tikrais epizodais, matyt, skirtingais filmavimo etapais, jautėsi ir nenatūralus „manieringos paauglės“ kalbėjimas, kuris būtų gal ir nieko buvęs, jei tai būtų daroma nuosekliai. Tačiau, jis arba būdavo, arba nebūdavo. Ir tas nenuoseklumas kiek gadino visą vaizdą. Kaip ir keiksmažodžiai, iš jos burnos išėję labai forsuojamai.
Bendrai tariant, „Man viskas gerai“ nėra jau taip ir gerai. Bet nėra ir labai blogai. Techniškai itin aukštos kokybės filmas, kuris susidūrė su keliomis (kad ir itin didelėmis) problemomis. Itin smarkiai nesigilinant į turinį ir užmerkiant vieną akį dėl vaidybos, ta 1,5 valandos kine gal ir nebus didelė kančia. Tiesą sakant, gal net išvysite kažką, ko Lietuvos kine dar nematėm? Nesu tikras, ar labai rekomenduočiau šį filmą, bet ir nebandyčiau atkalbėti.
