Legendinį režisierių Steven‘ą Spielberg‘ą pandemija taip pagąsdino, kad savo kitą projektą „Fabelmanus“ (angl. „The Fabelmans“) jis planavo kaip paskutinį darbą, jei netyčia pasaulis pasibaigtų. Pandemija praėjo, pasaulis nepasibaigė ir S. Spielberg‘as kurs filmus toliau, bet „Fabelmanai“ visai tiktų kaip tariamasis ilgalaikės jo karjeros taškas. Užsitvirtinęs reputaciją kaip fantastinių nuotykių pasakotojas, su šiuo autobiografiniu projektu Spielberg‘as grįžta į realybę ir šįkart suka pasaką apie savo vaikystę, pirmąją meilę filmams, ir kaip jis pasuko režisieriaus keliu.
Siužetas
Mažamečio Semio Fabelmano (Mateo Zoryan / Gabriel LaBelle) filmų kūrėjo karjera prasideda, kai jo tėvai Mitcė (Michelle Williams) ir Burtas (Paul Dano) 1952-ais metais pirmą kartą jį nusiveda į kino teatrą pažiūrėti „The Greatest Show on Earth“. Filme įvykusi traukinio avarija giliai užstringa Semio galvoje ir tvarkytis su šia trauma mama įteikia jam vaizdo kamerą ir pasiūlo pačiam atkurti šią avariją. Taip prasideda neblėstanti pagrindinio veikėjo aistra filmams. Augant Semio naminių darbelių mastui ir pripažinimui, į išorę lenda tamsios šeimos paslaptys.
Filmas
Įstatydamas save į mažamečio pagrindinio veikėjo vietą, Spielberg‘as pristato „Fabelmanus“ kaip savo odę filmų magijai. Ir iš pradžių tai gali pasirodyti kaip banali istorija Oskarams gaudyti, apibendrinama tokiomis jausmingomis frazėmis iš reklamų kaip „filmai yra lyg sapnai“ ar „daryk ką liepia tavo širdis“. Bet „Fabelmanai“ lenda giliau. Istorija apžvelgia tą filmų galią iš gerosios ir blogosios pusės, parodydama kaip jie gali ne tik suartinti artimuosius ar išgydyti nuoskaudas, bet ir atvirkščiai. Taip pat yra akcentuojama jų svarba pagrindiniam veikėjui, kuriam filmų kūrimas iš savotiškos terapijos pavirsta į nenumalšinamą aistrą, galinčią paveikti aplinkinius bei suteikti stabilumo ir kontrolės chaotiškoje kasdienybėje.
Paskutinis aspektas yra labai svarbus, nes „Fabelmanai“ yra ne tik apie Spielberg‘o vaikystę ar filmus, bet ir jo šeimą. Iš čia išlenda labai daug konfliktų. Abu tėvai tikrai myli vienas kitą bei vaikus, bet taip pat nesusitvarko su savo akivaizdžiais trūkumais, griaunančiais šeimos gerovę. Jie taip pat turi skirtingą nuomonę ties naujuoju Semio užsiėmimu, mama pilnai palaiko jo kūrybiškumą, bet tėtis tai mato kaip didelės naudos nenešantį hobį. Galų gale ir pačiam Semiui teks nuspręsti kur link jo širdis krypsta labiau, ties menu ar šeima. Istorijų yra daug, bet viskas puikiai išpildyta. „Fabelmanų“ šeimyninė drama bei asmeninio veikėjo branda turi gilumo ir emocijų, o pagrindiniai veikėjai taip pat yra gerai apipavidalinti su aiškiai matomomis stiprybėmis, trūkumais ir motyvacijomis. Epizodiškai sukonstruotas filmas visa tai pasakoja sklandžiai ir nemenka trukmė neprailgsta.
Šiuos veikėjus taip pat šauniai realizuoja filmo aktoriai. Daugiausia dėmesio be abejonės sulaukė Michelle Williams, jos emociškai jautri ir abejonių draskoma veikėja yra vienas stipriausių karjeros vaidmenų. Taip pat stiprūs yra ir pažįstami veidai, Paul Dano yra vienas tinkamiausių aktorių norint pateikti drovų ir mielą asmenį, Seth Rogen rodo tradicinį komiškumą smulkioje, bet svarbioje rolėje, o tiek patirties neturintis pagrindinis aktorius Gabriel LaBelle nenusileidžia kitiems. Didžiausią įspūdį palieka du trumpi pasirodymai: Semio dėdę vaidinantis Judd Hirsch pelnė Oskaro nominaciją suvaidinęs tik vienoje scenoje, o filmo pabaigoje pasirodanti neatskleista Holivudo garsenybė duoda vieną juokingiausių akimirkų.
„Fabelmanai“ turi savo dramatiškai intensyvių momentų, bet pabaigoje filmas palieka su pozityviomis emocijomis. Čia daugiau vyrauja tradicinis režisieriaus sentimentalumas ir optimizmas. Spielberg‘as iškart priverčia pamėgti Fabelmanus kaip šiltą, mylinčią, šiek tiek trenktą šeimynėlę. Kad vienas jų vaikų užsimano sukti naminius filmukus, tėra tik dar vienas kuriozas jų kasdienybėje. Filmukų kūrimai ir peržiūros yra smagesnės scenos, stebint jas sunku nepajausti to paties entuziazmo. Dalyvauti šių veikėjų gyvenime yra tiesiog malonu, užtat ir sunkesni istorijos momentai kerta stipriau.
Nebūtina mokėti Spielberg‘o biografijos norint pasimėgauti šiuo filmu, bet žinant, kad „Fabelmanai“ atkartoja jį paveikusias gyvenimo akimirkas padeda geriau suprasti žmogų už kameros ir jo ankstyvuosius darbus. Šis filmas jam yra lyg terapinė sesija su kuria jis leidžia sau pagražinti savo bei tėvų istorijas. „Fabelmanai“ vis dėlto yra apie griūvančią šeimą ir kito režisieriaus rankose tai nebūtų tokia lengvabūdiška pasaka, bet Spielberg‘as ją pasakoja su jam būdingu optimizmu, kur šeimos narių gerosios savybės sumenkina jų trūkumus ir skaudžios akimirkos nesugadina bendrai linksmo reginio. Jis pateikia tikrą ir ne visada smagią savo gyvenimo istoriją per Holivudiško filmo prizmę.
Išvada
Tai yra asmeniška S. Spielberg‘o autobiografija, kur režisierius susitaiko su savo praeitimi darydamas tai, ką jis daro geriausiai – kurdamas filmus. Bet žiūrovai iš to irgi ras kuo pasimėgauti. „Fabelmanai“ kartais įlenda į nesmagius šeimyninio gyvenimo kampelius, bet visumoje jis susižiūri lengvai, maloniai ir išlaiko aukštą kokybės kartelę bei pozityvias emocijas.
