Režisieriaus Damien Chazelle turbūt nebereikia pristatinėti. Jaunosios kartos kino kūrėjas su kiekvienu savo nauju filmu žavėjo kino žiūrovus. Bent jau daugiau ar mažiau. Ypatingai pirmieji du jo pilno metro filmai nepaliko abejingų nė vieno – tai „Atkirtis“ ir „Kalifornijos svajos“. Vėliau, kiek nuklydęs nuo savo itin su muzika artimo žanro, jis sukūrė kosminį epą „Pirmasis žmogus“, kurį labai greitai visi pamiršo. Tačiau ir vėl, Chazelle grįžta prie savo ištakų ir pristato naujausią savo darbą apie muziką ir Holivudą – „Babilonas“.
Filmo veiksmas vyksta Holivudo aukso amžiaus pradžioje, kai kino industrija ėmė smarkiai keistis ir nebylų kiną ėmė keisti filmai su garsu ir, galiausiai, spalvomis. Kai technologija dar vystėsi ir dėl neaiškumų, darbas trukdavo gerokai ilgiau, o kaina ėmė kilti. Savaime suprantama, daugėjo ir šio auksinio pasaulio aukų. Filme rodomi veikėjai yra itin skirtingi, vienas jų ž karjeros pabaigoje, kitas – tik pačioje pradžioje. Matome veikėjų evoliuciją ir kaitą. Ir, aišku, kaip Holivudas gali tapti tikru nuodu žmonių gyvenime.
Apie Damien Chazelle daug kalbėti turbūt neverta. Jo darbai iš esmės kalba patys apie save. Ir „Babilonas“ nėra išimtis. Iškart, aišku, norisi pastebėti, jog skirtingose platformose filmas yra vertinamas skirtingai. Keista, tačiau būtent „Rotten Tomatoes“, kur kritikų ir auditorijos nuomonės retai sutampa, šio filmo atžvilgiu mąstoma labai panašiai, nors vertinimai yra gerokai žemesni, nei būtų galima tikėtis. Tačiau gali būti susiję būtent su tuo, jog žmonės tikėjosi gauti vieną, o gavo visiškai kitą. Ir prie to greičiausiai prisidėjo ne visai tikslus marketingo planas. Žmonės, kurie tikisi romantiško pasakojimo apie kino atgimimą ir perėjimą į spalvas bei garsus – liks nusivylę. Mat šis filmas yra visai kitoks.
Čia mes nuo pat pirmų minučių gauname absurdo chaosą, kuris, visgi, turi ir savo istoriją. Gal kiek atmušantis dalykas galėtų būti ta masyvi scena, kur tu dar nespėji apšilti galvos ir esi įmetamas į tokį vakarėlį, apie kurį dabar niekas negalėtų net pasvajoti. Seksas, narkotikai, pramogos – viskas smarkiai hiperbolizuota ir tuo pačiu – beprotiškai estetiška ir malonu. Viską apsupa judėti verčianti muzika ir būtent šiame vakarėlyje susipažįstame su visais filmo esminiais personažais ir jų gyvenimais. Vienas jų – mega žvaigždė, kiti – vis dar absoliutūs niekai, kurių gyvenimas ir kelias dar tik prasideda.
Nieko nuostabaus, kad viena stipriausių filmo pusių yra būtent muzika. Čia ir vėl karaliauja džiazas, ir vėl galime mėgautis fantastiškomis kompozicijomis, kurios atrodo lyg būtų gerokai sustiprintas „Kalifornijos svajų“ atgarsis. Norisi linguoti, judėti, mėgautis kiekviena muzikine akimirka. O visa tai papildo nuo narkotikų apsvaigusių žmonių šokiai, pakankamai atviros sekso scenos ir viskas, ko galėtum tikėtis iš tų laukinio Holivudo laikų.
Tačiau tas vienas vakarėlis tėra viena filmo dalis. Visa kita yra kur kas sudėtingiau ir emociškiau. Ne vienoje vietoje net ir antraplaniai atlikėjai turėjo pakankamai laiko atskleisti save. Ir žiūrint filmą tą tikrai suprasite. Bet pats įdomiausias veiksmas vyko pačiose filmavimo aikštelėse. Visos dramos, keiksmai, intrigos, pykčiai. Viskas, ką norisi pamatyti net ir gyvai ir kartais susimąstai, ar taip tikrai vyko ir jei taip, ar tai vis dar vyksta ir dabar? Tikrai ne vienoje vietoje buvo itin daug gana komiškų situacijų, privertusių ne šiaip šypsotis, o kvatotis kėdėje, tačiau tai nė kiek nesumenkino jautrių filmo elementų ir pačių žmonių nagrinėjimo. Jei tiksliau, gebėjimo analizuoti personažus ir jų išgyvenimus skirtinguose karjeros etapuose. Vienu ar kitu atveju, buvo rodoma, kad šlovė nebūtinai yra gerai, o su visu žvaigždės amplua ateina ir gerokai sunkesnės pasekmės bei pasirinkimai. Iš esmės, šis filmas gana gerai nagrinėja žmogiškąsias vertybes, pasaulio suvokimą ir gyvenimo tragediją.
Aktoriai filme vaidino puikiai. Tiesiog puikiai. Ir visi iki vieno. Taip, filmo esminės žvaigždės Bradas Pittas ir Margot Robbie išlaikė aukščiausią standartą ir parodė tiesiog stulbinamą profesionalumą. Bet net ir jiems nosis šluosto Diego Calva, kuris po šio vaidmens neabejotinai pateks į visų kino kūrėjų akiratį. Tiesiog fantastiškas pasirodymas, be galo įtaigi vaidyba, kai net ir jam nekalbant gali jausti vidinį personažą susiskaldymą. Aišku, prie visko prisideda ir Tobey Maguire‘as, kuris sukūrė savotiškai baisų personažą, o stebėti jį buvo net labai nemalonu.
Nepaisant keistai žemų vertinimų, „Babilonas“ yra dar vienas puikus Damien Chazelle filmas. Tai odė Holivudui, kokios niekas nesitikėjo išvysti. Nuostabi vaidyba, tiesiog pasakiškai gera muzika, įdomi istorija ir absurdiška pompastika susilieja į pasakojimą, kuris neprailgsta net ir per visas 3 valandas. Gal paskutinių 10 filmo minučių ir nebūtų pritrūkę, bet bendrai – tai labai įdomus žvilgsnis į kino industriją, su didžiausiais gėriais ir skaudžiausiais nuosmukiais.
