Turbūt nereikia priminti, kad tragedija „Makbetas“ yra žymiojo anglų dramaturgo Williamo Shakespeare‘o literatūrinio palikimo dalis. Gal ir ne toks populiarus kaip „Romeo ir Džiuljeta“ ar „Hamletas“, tačiau vis tiek priskiriamas prie žinomiausių ir reikšmingiausių šio rašytojo kūrinių. Tragedija parašyta 1605 ar 1606 m., tačiau išspausdintas tik 1623 m. Tai yra viena trumpiausių W. Shakespeare‘o plunksnai priskiriamų pjesių, todėl kai kurie literatūros tyrinėtojai mano, jog išlikusi kūrinio versija yra teatro scenai pritaikytas ir sutrumpintas originalaus teksto variantas.

Rašydamas „Makbetą“ W. Shakespeare‘as rėmėsi „Anglijos, Škotijos ir Airijos kronikomis“, kuriose užfiksuotas pasakojimas apie škotų karalių Makbetą, valdžiusį 1040 -1057 m. Žinoma, dažnai pasitaikydavo, kad tų laikų pasakojimai net ir apie realius asmenis susimaišydavo su legendomis, kita vertus, nereikia pamiršti, kad W. Shakeseare‘as rašė grožinės literatūros kūrinį, o ne istorinę kroniką, tad leido sau kai ką pakeisti – pvz. siekiant sukurti įtaigesnius personažus, vienų savybės suteiktos kitiems (Makbetas apibūdinamas kaip teisingas ir geras valdovas, o Dunkanas – kaip niekuo nepasižymintis monarchas), kai kas pakeista (pvz. Makbetas ir Bankas visada išliko sąjungininkais), kai kas hiperbolizuota (amžininkai Makbetą apibūdino kaip teisingą valdovą, kurio tironiški bruožai atsiskleidė tik valdymo pabaigoje) ir t.t.

Manoma, kad „Makbetas“ pirmą kartą teatro scenoje buvo suvaidintas 1606 m. Pirmą kartą į kino ekranus ši tragedija perkelta 1905 m. amerikiečių trumpametražiame filme „Makbeto mirties scena“ (angl. „Duel Scene from Macbeth“). Ankstyvajame periode sukurtos dar dvi „Makbeto“ ilgo metro versijos – 1913 m. vokiečių ir 1916 m. amerikiečių. Vėliau savo „Makbeto“ tiesiogines ar netiesiogines versijas sukūrė tokie režisieriai kaip Orsonas Welles‘as (1948 m.), Akira Kurosawa („Kruvinas sostas“ / „Kuunosu – jo“, 1957 m.), Romanas Polanskis (1971 m.) ir dar keletas kitų. Šiuo metu kol kas naujausias (bet ne paskutinis) bandymas priklauso australui Justinui Kurzelui, kuris iki šiol yra režisavęs tik vieną ilgo metro filmą – „Snoutauną“ (angl. „Snowtown“, 2011 m.).

Pilietiniame kare karalių Dankaną (akt. David Thewlis) remiantis Makbetas (akt. Michael Fassbender) padeda iškovoti sunkią pergalę. Žinia jau pasiekė karalių ir jis nusprendė Makbetą apdovanoti. Tačiau pats Makbetas to dar nežino. Ryto rūko užklotoje pievoje Makbetas, eidamas kartu su Banku (akt. Paddy Considine) sutinka tris laumes, kurios išpranašauja Makbetui, kad šis tapsiąs Kodoro tanu ir Škotijos karaliumi, o Bankas – karalių giminės pradininku. Iš pradžių į keistą viziją numoję ranka ir viską nurašę nuovargiui ar sąmonės pokštams, po kelių minučių abu priversti patikėti – atjojęs pasiuntinys praneša Makbetui, kad atsidėkodamas karalius jam suteikė Kodoro tano titulą. Tad ir mintis apie karaliaus sostą, iš pradžių atrodžiusi pakankamai miglota, kuo toliau tuo labiau ima ryškėti ir tampa vis realesnė. Juolab, kad Makbetą pasitikti išpranašautą likimą labai aktyviai skatina jo žmona Ledi Makbekt (akt. Marion Cotillard).

Tik atsiradus kinui gana dažnai prieš kameras būdavo vaidinami klasikiniai teatro spektakliai, tačiau kino raidai tai nedavė nieko. Žinoma, šiuolaikinės J. Kurzelio versijos negalima lyginti su tais dar tik pirmuosius žingsnius žengusio kino bandymais, tačiau teatrinės įtakos čia išvengti nepavyko. W. Shakespeere‘as yra gerai, bet, kaip ir visa kita, gerai tada, kai yra savo vietoje ir savu laiku. Iš esmės J. Kurzelio „Makbetas“ atrodo kaip natūralioje aplinkoje nufilmuotas teatro spektaklis su gausybe dekoracijų ir statistų.

Šioje versijoje personažai kalba W. Shakespeere‘o kalbà – iš esmės, su nedideliais pakeitimais, jie kartoja pjesės eilutes. Iš vienos pusės, tai rodomus vaizdus labiau priartina prie vaizduojamo laikotarpio (nors W. Shakespeere‘o epochą nuo Makbeto laikų skiria beveik 600 metų), iš kitos pusės – tai stiprina teatriškumo įspūdį. Filme netrūksta scenų, kuriose personažai kalba tiesiai į kamerą – lyg sau, lyg žiūrovams, tačiau tuo pačiu metu šalia esantys kiti personažai jų negirdi (pvz. scena pokylių salėje) – tarp jų yra ir visiškai statiškų scenų, kuriose užfiksuoti nejudantys (ar minimaliai judantys) personažai, tiesiog deklamuojantys savo tekstą. Teatrinė kūrinio prigimtis neigiamai atsiliepia filmo siužetui – nors ir labai stengtasi, fragmentiškumo ir netolygumo išvengti nepavyksta. Filmo siužetas yra kapotas, dėl to aktoriams plėtoti nuoseklius personažus taip pat buvo nelengva. Kita vertus – nerekomenduojama eiti žiūrėti šio filmo neskaičius pjesės. Be išankstinio pasiruošimo, tai kas vyksta ekrane, nebus aišku.

Vis tik aktoriai yra šio filmo stiprioji pusė. Michaelo Fassbenderio ir Marion Cotillard vaidyba stulbinanti, sukrečianti ir net šiurpinanti. M. Fassbenderis per savo personažo psichologiją bandė perteikti Makbeto vidines dvejones ir moralinę degradaciją. Nors ir beatodairiškas tironas, įtikėjęs savo visagalybės idėja, M. Fassbenderio Makbetas išgyvena moralines prieštaras, kurios veda jį į beprotybę, pasireiškiančia haliucinacijomis. Oskaro laureatei Marion Cotillard teko turbūt dar sunkesnė užduotis – prancūzų aktorė privalėjo kalbėti anglų kalba su ryškiu škotišku dialektu (ar nebuvo šiam vaidmeniui tinkamų gimtakalbių aktorių, čia kitas klausimas, tačiau M. Cotillard atliktas darbas yra labai įspūdingas). Jos vaidinama Ledi Makbekt – žiauri, negailestinga, svetimom rankom žarstanti žarijas, bet tuo pačiu metu trapi. Kanų kino festivalio konferencijoje apie kolegę atsiliepęs M. Fassbenderis paminėjo, kad M. Cotillard buvo labai susigyvenusi su savo vaidmeniu, kartais Ledi Makbet vienišumas persiduodavo pačiai aktorei. Šis aktorių duetas, įkūnijęs ambicingus ir beatodairiškus personažus, pasirodė puikiai, kiek tai leido fragmentiškas scenarijus, nors nei vienas, nei kitas niekada anksčiau (pvz. teatro scenoje) šių vaidmenų nebuvo atlikęs, tačiau apie likusius aktorius nelabai yra ką pasakyti – net ir ryškesni antraplaniai vaidmenys yra labai nedideli, personažams nėra nei kada, nei kaip atsiskleisti, jie visi plokšti ir vienodi.

„Makbetas“ filmavimai vyko Škotijoje – natūralioje ir originalioje šios pjesės aplinkoje. Todėl galima išvysti nemažai kadrų, kuriuose užfiksuotas šis savotišką mistinę nuotaiką padedantis kurti kraštovaizdis – Škotijos kalnai ir kalvos, rūkuose paskendusios lygumos, miškai, senovinės pilys, krantą skalaujanti pilka it švinas jūra. Vizualiai – tai įspūdingai nufilmuota juosta. Dažnai filmuojama iš labai arti – taip, kad į kadrą telpa tik dviejų aktorių veidai, tačiau kamera paieško ir kitų rakursų. Vis tik tas kameros artumas ir nestabilumas kartais trikdo. Panaudotas veiksmo sulėtinimas, vieno objekto išskyrimas iš kitų. Žaidžiama spalvomis – filmo pradžioje dominuoja pilka, vėliau, pvz. Ledi Makbet scenoje – melsva, pabaigoje – oranžinė. Jei prie vaizdo montažo dar būtų galima kur ir prikibti, tai garso montažas atliktas be priekaištų. Filmo vaizdus lydi būgnų, styginių ir pučiamųjų instrumentų muzika, padedanti kurti atitinkamą nuotaiką ir geriau perteikti pagrindinių personažų jauseną.

„Makbetas“ – iš esmės prabangus realioje aplinkoje nufilmuotas spektaklis su gausybe dekoracijų ir statistų. Teatrinė kūrinio prigimtis vis tik neigiamai atsiliepia juostos vientisumui ir personažų charakterių bei veiksmo nuoseklumui. Filmo stiprioji pusė – vizualika ir įspūdinga M. Fassbenderio bei M. Cotillard vaidyba. Tačiau žiūrėti šitą filmą galima tik paruošus namų darbus –kitaip XI a. laikus menantys Škotijos sostų karai bus sunkiai atsekami.

7.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
7.0
Garso takelis
8.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. :3l2 / 2017 kovo 7

    Mano smegenyse knabzdo skorpionai :DDD. Seip geras filmas.

  2. Mangirdas / 2017 gegužės 22

    10/10. Recenzija tai savo subjektyvumo viešūnėje.