Rusiškas „Twilight“ su drakonais – taip rėkia mano širdis, matydama treilerius ir ekrano paveikslėlius. Bet jei jau reikia eit žiūrėt, tai reikia, ir nėra reikalo prie „Makbeto“ salės durų kilimą ašarom vilgyti, dar sumindyti kukurūzai sudygs. Tad žiūrime mes „Drakoną“ ir piktinamės priversti kaip visada įtartinus titrus skaityt.
„Kadaise buvo žmonės, kurie nepažinojo džiaugsmo,“ – taip prasideda filmas, tad žinome, kad veiksmas vyksta Rusijoje. Kažkur dar pirmo tūkstantmečio Rusijoje, nes vikingiški motyvai aprėduose, laivuose ir pastatuose išduoda. Tie žmonės aukodavo savo dukras drakonui, kol vienas vyras nusprendė neleisti dangaus gyvatei nusinešti meilės. Jis susekė drakoną ir šį nudobė. Nuo to laiko aukojimo ritualas patapo vestuvių ritualu. Tik štai per kunigaikštytės Miros (Mariya Poezzhaeva) vestuves bestija pasirodo vėl, nusineša merginą į savo salą, o ten jau meilė, veikėjų vystymas, drama ir panašiai.
Visų pirma, Timur Bekmanbetov visada bus žmogum, pastačiusiu „Wanted“, todėl, kaip vienintelis Lietuvoje skaitęs originalų komiksą, niekad jam neatleisiu. Net jei „Drakonas“ ir yra tikrai ir nuoširdžiai „better love story than Twilight“. Mira, kitaip nei Bela, yra aktyvi veikėja, taip sakant, tikra kunigaikščio dukra. Ji kovoja, svajoja, dirba, stengiasi, turi daugiau nei dvi veido išraiškas ir tik retkarčiais imasi idiotiškos rizikos.
Tuo tarpu Armanas – na, spėkit, su kokiu filmo pavadinime minimu padaru gali būti susijęs vienintelis filmo plakato vyras – yra tinkamai emociškai nebrandus ir atbukęs. Nekažkiek ten progų brandai saloje vienam gyvenant! Tad kartu pasodinti saloje veikėjai auga, ugdo ryšį ir šiaip daro viską, ką „Twilight“ praleido vienišoms penkiolikmetėms Patinsoną kišdamas.
Tačiau! Galima ir kiek pasijuokti, nes Armano patrauklumas merginoms yra sukurptas pagal standartinę formulę. Gražus? Yra, nors pagalvėles ant pilvo skaičiuok (progų bus, drakonai netiki marškiniais). Paslaptingas? Kas be ko. Blogiukas? Tikrai! Blogiukas ne savo noru, ir su pro debesėlį kyšančiomis atpirkimo prošvaistėmis, tik tegu meilės vėjelis papučia? Taip, taip, taip! Žodžiu, vyras-projektas tik laukia formą suteikiančios švelnios moteriškos rankos.
Arba tiesiog sėdi visą filmą ir šaipais, kaip va, Miroslava girtą Armaną atgal į daugiabutį parvelka, apkamšo, slaugo, namus tvarko, euroremonto nori…
Kad jau apie transformacijas kalbame, tai filmo vizualinė pusė yra nuostabi, ir kiekvienas euras iš tų 9 milijonų buvo panaudotas gerai, o ne „įsisavintas“. Bevardis Rusios miestas amžinojo įšalo žemėje – žiemotas ir gražus. Miestiečiai atitinkamai išsičiustiję, didikai – dar labiau, karžygiai – trečia karta nuo vikingų (ir antra nuo Hobito nykštukų). Sala yra, pagal poreikį, žydinti ir ryški arba pilka ir atšiauri. Visada aišku, kas dedasi ekrane, išskyrus tas kelias minutes, kai reikėjo belsti į būdelę, kad vaizdą gražintų, nes juodam ekrane ne tik kad veiksmo nesimato, bet ir titrų nėra.
Kalbant apie vaidybą, Mariya Poezzhaeva yra įtikinamai išsigandus, pasimetus, laiminga, pikta, atlaidi, svajinga, liejanti ašaras ar daranti viską, ko reikia istorijai. Nebus čia jokių atodūsių ir žiopčiojimo montažų! Matvey Lykov, tuo tarpu, labai gera rusiška Patinsono versija, tik plaukai tvarkingi, ir veido išraiška nėra tokia lyg vidury šūdo kandimo būtų sustojęs. Irgi, pakankamai įtikinamai atrodo kaip emociškai nelabai išsivystęs veikėjas, kuriam reikia išsiaiškinti kame replės čia su ta moterimi.
„Drakonas“ yra maloniai nustebinantis filmas, net jei laikysime tai romantine drama. Jei atleisime keletą kompiuterinės grafikos trūkumų, tai galima žiūrėti su malonumu. Iš visų maginės romantikos filmų – turbūt geriausias pasirinkimas. Laukiam „Drakono 2“, kur Mira su Armanu skris Polocko užkariauti.
