2017 m. atsiimdamas Auksinę palmės šakelę už socialinę satyrą „Kvadratas“ (angl. „The Square“) švedų režisierius Rubenas Östlundas pats „užvedinėjo“ publiką ovacijoms. Šiemet jis tai vėl pakartojo: vėl lipo ant Kanų Grand Theathre Lumière pakylos, vėl atsiėmė aukščiausią šio festivalio apdovanojimą, vėl sakė padėkos kalbą ir norėjo išgirsti jo garbei skambančius kuo garsesnius plojimus. Tiesą sakant – ko jau ko, bet plojimų R. Östlundas tikrai nusipelno. Nes antrą kartą nuskynęs Auksinę palmės šakelę jis savo pavardę įrašė į kol kas dar labai negausų sineastų klubą – tai iki šiol buvo pavykę padaryti tik britui Kenui Loachui („Vėjas, lenkiantis miežius“ (angl. „The Wind that Shakes the Barley“) 2006 m. ir „Aš, Danielis Bleikas“ (angl. „I, Daniel Blake“) 2016 m.), austrui Michaeliui Haneke’ei („Baltas kaspinas“ (vok. „Das weisse Bandt“) 2009 m. ir „Meilė“ (pranc. „Amour“) 2012 m.), belgams broliams Jeanui-Pierre’ui ir Lucui Dardenne’ams („Rozeta“ (pranc. „Rosetta“) 1999 m. ir „Vaikas“ (pranc. „L’enfant“) 2005 m.), serbui Emirui Kusturicai („Tėvas komandiruotėje“ (serb. „Otac na sluzbenom putu“) 1985 m. ir „Pogrindis“ (angl. „Underground“) 1995 m.), danui Bille Augustui („Pelia užkariautojas“ (dan. „Pelle erobreren“) 1987 m. ir „Geriausi ketinimai“ (dan. „Den goda viljen“) 1992 m.), amerikiečiui Francisui Fordui Coppolai (su filmu „Pokalbis“ (angl. „The Conversation“) 1974 m. laimėjo tuometinį Auksinės palmės šakelės pirmtaką – Didįjį prizą, o 1979 m. su „Šių dienų apokalipsė“ (angl. „Apocalypse Now“) – Auksinės palmės šakelę) bei japonui Shohei Imamurai („Baladė apie Narajamą“ (jap. „Narayama bushikô“) ir „Ungurys“ (jap. „Unagi“). Tad ką tokio rodo R. Östlundas, sugebantis jau antrą kartą susirinkti visas Kanų tarptautinės žiuri simpatijas?

Trumpai apie filmo siužetą

Karlas (akt. Harris Dickinson) ir Jaja (akt. Charlbi Dean) yra ne tik pora, bet ir profesionalūs modeliai. Savo jaunystę, žavesį ir tobulus kūnus jie brangiai parduoda mados industrijai. Todėl nieko keisto, kad jiedu pakviečiami į superprabangų kruizą. Šiltas klimatas, žydra jūra, aukščiausios klasės aptarnavimas ir išskirtinė prabanga, lydinti kiekviename žingsnyje – daugelis būtent taip įsivaizduoja svajonių atostogas, tad Jaja ir Karlas prisijungia prie turtuolių kompanijos. Tačiau jų laivą ištinka beveik „Titaniko“ likimas (na, bent jau rezultatas toks pats), o išsigelbėjusi keleivių ir įgulos narių saujelė atsiduria negyvenamoje saloje. Ir čia paaiškėja, kad laukinėje gamtoje galioja visai kiti dėsniai nei civilizacijoje, nes vienintelė, turinti bent šiokių tokių išgyvenimo įgūdžių, yra kukli filipinietė Abigailė (akt. Dolly De Leon), laive dirbusi valytoja…

Socialinė satyra

Filmo fabula iš esmės tokia paprasta ir R. Östlundas neskubėdamas rodo tiek mados industrijos klišes, tiek gerokai stereotipizuotą ir šaržuotą turtingųjų klasę (bet juk kiekviename stereotipe juk yra bent grūdas tiesos, o šaržas tik išryškina tam tikrus labiausiai į akis ir taip krentančius bruožus), tiek visiškai subyrėjusią socialinę realybę (ar virtualybę?), kai nebelieka jos pagrindo, ištakų ir rezultato – civilizacijos.

Iki trečios dalies – negyvenamos salos – R. Östlundas plaukia lėtai ir pasimėgaudamas. Tai imituodamas įvairias modelių eisenas, tai leisdamas nerūpestingai su filmo personažais mėgautis kruizu, kol galiausiai sau leidžia taip išsitaškyti, kad priartėja prie labai slidžios ribos. Tačiau R. Östlundas nepaslysta ir, priešingai nei girtas kaip pėdas komunistas kapitonas (akt. Woody Harrelsonas), sėkmingai išvairuoja savo filmą absurdo jūroje neatsitrenkęs į kičo ir beprasmybės uolas.

Dekonstruoti socialines konstrukcijas

Tiek ankstesniam R. Östlundo filmui „Kvadratas“, tiek naujajam „Liūdesio trikampis“ tinka apibūdinimas, kad režisierius mums duoda veidrodį, o mes matydami atvaizdą patenkinti juokiamės. Mes – tai kapitalistinė visuomenė, sprendžianti pačios susikurtas vadinamąsias pirmojo pasaulio problemas (na tokias, kaip išsikrovęs telefonas, neveikiantis internetas ar nulūžęs dirbtinis nagas). Skirtumas galbūt tas, kad šįkart jis labiau koncentruojasi į tam tikrą visuomenė grupę (net jei „Kvadrato“ personažus taip pat būtų galima apibūdinti, kaip aukštesnes pozicijas užimančius, vis tik jiems toli iki „tikrųjų turtuolių“, kamuojamų visos puokštės tik jiems būdingų simptomų.

Šįkart R. Östlundas labai aiškiai parodo, kad civilizacija su visom iš jos atsišakojančiomis ataugomis, yra ne kas kita, o iliuzija, besilaikanti ant socialinio susitarimo (?) – jei taip galima būtų pavadinti tam tikros visuomenės dalies primetamą diktatą, o kitos – iš esmės neturinčios alternatyvos rinktis – nebylų sutikimą. Kai viršūnės nebegali, o apačios nebenori…

Išlaisvinti vidinį žvėrį

Tad čia žiūrovams serviruojamas drąsus ir šiek tiek šokiruojantis marksizmo (ne veltui šitą barzdotą „klasiką“ cituoja prisiliuobęs kapitonas) ir Nobelio literatūros premijos laureato Williamo Goldingo „Musių valdovo“ vertas kokteilis. Užtrunka šiek tiek laiko, kol negyvenamoje saloje atsidūrę personažai – ypač dabar jau patenkantys į silpnesniųjų poziciją – įsisąmonina, kad iki šiol galiojusios socialinio žaidimo – socialinės piramidės – taisyklės kardinaliai keičiasi, nors kai kurie dar absurdiškai ir bando į jas kabintis.

Toks netikėtas (?) pasikeitimas užmena keletą moralinių dilemų. Už kiek parsiduotumėte? Už traškučių pakelį? Už žuvies gabaliuką? Už galimybę miegoti lovoje? Sakot – niekada taip žemai nepultumėt? O jei tai būtų jūsų vienintelis maistas ar vienintelis – mokant tokią kainą – prieinamas komfortas? Tad „Liūdesio trikampis“ labai aiškiai parodo, kad netekus civilizacijos kaip niekad ryškiai atsiskleidžia „kiekvienas už save“ laukinė prigimtis, kur tos prarastos civilizacijos rudimentai – moraliniai principai, etikos normos, padorumas – kuo toliau, tuo lengviau konvertuojami į bazinius, banalius, bet išgyventi būtinus dalykus.

Personažai ir aktoriai

Yra filmų, kurie žavi stipriais personažų portretais – jų charakterio stiprybe ar spalvingumu, išgyvenamu pokyčiu. „Liūdesio trikampyje“ tokių personažų nėra – gal net kiek priešingai: čia ne filmas pasitarnauja tam, kad atskleistų personažus, o personažai egzistuoja tam, kad režisierius galėtų ištransliuoti norimą žinutę ir iš veikėjų veidų, tarsi iš mozaikos detalių, sudėlioti vieną didelį filmo „veidą“.

„Liūdesio trikampio“ personažai yra daugiausia tipažai. Tiek jaunieji modeliai/ įtakotukai, tiek keisčiausių įnorių kupini rusų oligarchai (kurių įnoriai ir baigiasi maždaug ten, kur pinigai ir sąskaitos bankuose nieko nebereiškia), tiek netikėtai į liūdnai pagarsėjusius „Titaniko“ keleivius Gordonus panaši pusamžė pora, valdanti ginklų fabriką… Gal kiek išskirtinesnis yra marksistas kapitonas, kurio girtomis lūpomis liejasi tiesioginė kritika kapitalizmui (bet iš visų fine dining virtuvės patiekalų jis vis tiek išsirenka elementariausią mėsainį).

Galiausiai – valytoja Abigailė, kurią laivo įgulos viršininkė Paula (akt. Vicki Berlin) iš pradžių dar bando „pastatyti į vietą“ – kaip ta scena primena ministrės Meison (akt. Tilda Swinton) kalbą „Sniego traukinyje“ (angl. „Snowpiercer“): „Žinok savo vietą. Būk savo vietoje. [Jei esi batas] Būk batas“. Vėlgi, Abigailė čia veikia labiau ne kaip atskiras personažas, o kaip simbolis visų tų pažemintųjų ir nuskriaustųjų, „engiamųjų valdančiosios klasės“. Bet tik drakonui – t. y. civilizacijai ir jos ankstesnei kapitalistinei tvarkai – mirus paaiškėja, kad soste susirangė naujas drakonas ir kad jam tas – kitomis sąlygomis neįmanomas ir neįsivaizduojamas – buvimas soste netgi labai patinka.

Techniniai dalykai

Filmas segmentiškai padalytas į tris dalis. Nuo dinamiškų ir kone akinamai baltų mados filmavimo aikštelių ir jaukioje prieblandoje skendinčių madingų restoranų, iki prabanga tviskančio laivo. Tiesa, viskam krypstant velniop prabangus fasadas ima – tiesiogine to žodžio prasme – siūbuoti. Montažas čia greitas – kamera šokinėja nuo vienų ožius lupančių personažų prie kitų, o finalinė dalis – sala – savo stilistika netgi primena savotišką robinzonų realybės šou. R. Östlundas per daug nelepina kokiomis nors įspūdingomis panoramomis ar idiliškais vaizdais – kita vertus, ne to čia susirinkom. Jo stilius – kontrastas ir provokacija, o sąmoningai šiek tiek chaotiškai nufilmuota pati pati paskutinė scena palieka filmo pabaigą tarsi atvirą naiviems žiūrovams.

Reziumė

„Liūdesio trikampis“ – tai dar viena, itin aštri socialinė satyra, kurią serviruoja R. Östlundas, kuris čia puikiai žongliruoja sarkazmu, humoru, absurdu, priartėja prie labai slidžios ir labai siauros ribos, kai, jau atrodo, gerokai persistengta, tačiau vėl sėkmingai išvairuoja visą filmą į šokiruojantį akistatos su nepatogiais klausimais ir gėdingais pasirikimais vandenyną ir priedo pats gerokai pasismagina.