Režisierius Nikolajus Chomeriki kartu su filmo „Ekipažas“ scenaristu Sergėjumi Oniščenko kino žiūrovams pristato įtampos pilną ir pagal tikrus faktus pastatytą katastrofų trilerį „Ledlaužis“.
1985 metai. Rusų ledlaužis „Michailas Gromovas“ plaukia link Antarktidos į mokslinę poliarinę ekspediciją. Kai pastebima, kad laivas juda tiesiai į ledkalnį, laivo kapitonas Petrovas (akt. Piotras Fiodorovas) priima sudėtingus sprendimus, taip kartu pažeisdamas ir numatytą protokolą. Dėl savo galių viršijimų Petrovas yra nušalinamas nuo pareigų. Įgulai vadovauti atvyksta kapitonas Ševčenko (akt. Sergejus Puskepalis). Manevruodamas laivas išvengia susidūrimo su milžinišku ledkalniu, tačiau įstringa Antarkties ledynuose. Maisto ir kuro atsargos pradeda sekti. Pradeda mažėti ir įgulos narių viltis išsigelbėti iš ledinio kalėjimo.
Kino ekranuose vis dažniau išvystame katastrofų filmus, kurie yra paremti tikromis istorijomis. Jei neseniai Lietuvoje rodyto tikrai faktais paremto „Liepsnojančio horizonto“ („Deepwater Horizon“) kūrėjai ypatingai stengėsi, kad žiūrovai būtų nustebinti katastrofos tikroviškumu (jie tam pastatė tikro dydžio naftos platformos kopiją), tai „Ledlaužio“ kūrybinės grupės pagirti dėl to nelabai galima. Laivas ir ledynai dažnai atrodydavo tikroviškai, tačiau juosta neišvengdavo „kliurkų“, kai aiškiai matydavosi, kad ledkalniai ar milžiniški vandens pliūpsniai yra sukurti kompiuteriu. Kino meno pareiga yra viso seanso metu tave įtikinti ir šiek tiek apgauti, kad visa tai, ką matai ekrane, yra tikra. Filmo kūrėjams ne visada pavykdavo tai padaryti.
Šlubuoja ir filmo struktūra bei istorija. Juosta praktiškai neturi įžangos. Žiūrovai iš karto yra metami į veiksmo sūkurį. Mes nespėjame deramai susipažinti su filmo veikėjais, susigyventi su jais ir, galbūt, net jausti užuojautą jiems, kad jie tuoj atsitrenks į milžinišką ledkalnį. Rutuliojantis siužetui mes po truputį suprantame, koks yra pagrindinių veikėjų charakteris, jų tikslai. Tačiau skubota ir chaotiška pradžia mane paliko šiek tiek pasimetusį.
Filmo siužetas vystosi ne tik Antarkties platybėse, bet ir Rusijoje, kur yra likusios laivo įgulos narių šeimos. Vietomis nusikėlimai pas jūreivių artimuosius buvo visiškai nereikalingi, kartais iki galo neišvystyti. Nors viskas išaiškėja, tačiau seanso metu vyko nuolatinis savęs klausinėjimas „kam tai ir kodėl to reikia?“ Tai filmo istorijos konstravimui simpatijų neprideda.
Trūko ir paaiškinimų, kas iš tikro vyksta. Kartais nebuvo suprantama, kas atsitiko laivui, kodėl tai blogai ar gerai, ką jie toliau darys ir ką išvis galima padaryti. Jei šį filmą būtų kūręs Holivudas, tai žiūrovai būtų detaliai supažindinti su esama situacija ir galimais jos sprendimo būdais. JAV kino kūrėjai šimtą kartų paaiškintų visas subtilybes, kad norom nenorom taptum tos srities žinovu. „Ledlaužyje“ tokios edukacijos trūko. Galite mane vadinti išpuikusiu ir nežinančiu ko noriu, nes mane tikrai kartais erzina per didelis aiškinimas. Tačiau šioje juostoje to supažindinimo trūko ir tai dažnai neleido suprasti, ar tai, kas vyksta, yra tragiška, ar nieko blogo.
Nors istorija pasakojama chaotiškai, tačiau įtampa išlaikoma viso seanso metu. Filmo kūrybinė grupė puikiai padirbėjo, kad filmas išlaikytų žiūrovų dėmesį ir nežinomybę, kas atsitiks su veikėjais.
Nors, kaip minėjau, kluptelėjimų su tikroviškumu neišvengta, tačiau kameros darbas maloniai nustebindavo. Bendri kadrai, kurie įamžindavo bekraščius užšalusio vandenyno plotus ir jame įstrigusį laivą, prikaustydavo dėmesį, žavėdavo savo grožiu ir net truputį baugindavo.
Filmo garso takelis buvo standartinis tokio siužeto filmams. Visiškai paprastas, kad net beskonis. Vienintelis dalykas, kuris jį gelbėjo, buvo mažas žiupsnelis Viktoro Cojaus ir grupės „Kino“ muzikos. Scena, kai laivo įgula atlieka dainą iš grupės repertuaro, yra viena geriausių filme.
Pagrindiniai jusotos aktoriai parodė stiprius pasirodymus. Lietuvių kilmės aktorius Sergejus Puskepalis bei Piotras Fiodorovas įkūnijo visiškai skirtingus personažus, du laivo kapitonus. Šių personažų kaktomuša ir nuolatinis konfliktas vežė pusės filmo siužetą. Aktoriai įtikinamai perteikė savo veikėjų pasaulėžiūros ir charakterio specifiką bei skirtumus. Kitų aktorių pasirodymai neišsiskyrė kažkuo ypatingu, bet kvestionuoti jų sugebėjimų taip pat nederėtų, nes jų vaidinami personažai nebuvo kažkuo išskirtiniai, tipiniai antro plano dalyviai.
Kas man pasirodė įdomu stebint šį filmą, tai požiūris į visą sovietinę sistemą. Mes kartais kritikuojame į mūsų kino teatrus atvežamą rusų kino produkciją dėl per didelio sovietmečio šlovinimo. Čia to visiškai nebuvo. Šiame filme kaip tik sistema yra kritikuojama dėl savo neįgalumo, nesugebėjimo veiksmingai priimti sprendimus. Kapitonas Ševčenko, kol mes nepamatome jo žmogiškosios pusės, yra visiškai atgrasus personažas, nes jis atstovauja senąją sovietinę sistemą, kurioje žmogus tik aklai paklūsta įsakymams ir neabejoja valdžios teisumu. Tuo tarpu jaunasis kapitonas Petrovas atstovauja naująją kartą, kuri nebijo būti maištinga, nepaklusti įsakymams. Filme taip pat yra nuorodų į egzistuojantį prekių deficitą, baimę dėl savo ateities, slaptųjų tarnybų žiaurumą ir šantažą. Kritiškas juostos kūrėjų požiūris į tą laikmetį tikrai nustebino.
„Ledlaužis“ – tipinis katastrofų trileris, kuriame yra gerai sukaltas veiksmas ir išlaikoma įtampa. Istorija pasakojama ganėtinai chaotiškai, techninė juostos pusė taip pat šlubuoja. Tačiau dėl išpildytų žanro reikalavimų, stiprios pagrindinių aktorių vaidybos bei įdomaus požiūrio į ant „perestroikos“ slenksčio esančią Sovietų Sąjungą filmas tikrai yra įdomus reginys kine.
