Labas, mes Mileriai

„Pavyzdinga šeima“

Retai pasirodantis pilnametražiame kine, komedinio žanro režisierius Rawsonas Marshallas Thurberas, labiausiai atpažįstamas iš 2004 metais pasirodžiusios ir hitu tapusios komedijos „Kvadratas“, pagaliau vėl grįžta į didįjį kiną bei pristato vieną nešvankiausių pastarųjų metų filmų.

Režisierius kviečia susipažinti su kvanktelėjusią ir visiškai netipinių žmonių grupe, prisistatančia kaip šeima bei kartu su jais patirtį nepamirštamą nuotykį po Meksikos apylinkes, vežant tonas narkotikų namuke ant ratų.

Apie ką mes čia…

Patekęs į nelabai gerą situaciją, smulkus narkotikų prekeivis Deividas gauna pavojingą pasiūlymą iš savo skriaudėjo. Jis privalo važiuoti į Meksiką ir iš ten atgabenti vieną siuntą. Viskas atrodo kaip ir paprasta, tačiau siunta – didelis kiekis narkotikų, už kurias vyras gautų mažiausiai dvidešimt penkis metus kalėjimo. Surezgęs gudrų planą, Deividas pasiūlo kartu su juo važiuoti sentelėjusiai striptizo šokėjai, moksliukui ir valkataujančiai merginai, kurių dėka jis sukurs netikrą šeimą – Milerių šeimą.

Kūrinio vidus

Per šiuos metus kine sulaukėme išties nemažai nešvankių ir kartu gana neoriginalių filmų, kurie sugebėjo kopijuoti vienas nuo kito neskanius ir klišinius juokelius, kuriuos galima pastebėti kas antrame amerikiečių filme, apie „antrą galą“. Šiuo atveju viskas kartojasi, tačiau yra vienas bet. Šis darbas nors ir nėra gana originalus ar išradingas, tačiau visi jame parodyti juokeliai meistriškai išdirbti ir pateikti iš visiškai kitos perspektyvos nei matėme ankščiau, jog po jų pateikimo galiausiai galima labai garsiai ir ilgai juoktis.

Kaip ir įprasta, tokiuose filmuose dominuoja nešvankus pokalbiai ir juokeliai susiję su „antru galu“, tačiau šį kartą kino kūrėjai pakeitė savo taktiką ir susikoncentravo ties personažais ir jų veiksmais. Puikus ir tikrai pagirtinas darbas, nes kiekvienas iš pristatytų filmo herojų tampa individualus ir išdirbtas.

Jau pradedant nuo Deivido ir jo narkotikų platintojo – nevykėlio bei kartu smagaus ir aštraus liežuvio bičo įvaizdžio galima prisižvengti. Kiekvienas šio veikėjo posakis arba gyvenimo tikslas, tampa karikatūra amžiniems svajotojams, gyvenimo filosofams ir tinginiams. Kitas atvejis tai gana karštas, tačiau irgi nelaimingo žmogaus portretas, striptizo šokėjos pavidale. Stiprios ir kartu trapios moters pateikimas ir taikli mintis, jog net ir tokį nepadorų darbą atliekantis žmogus, kaip Rous turi jausmus. Vaikų pateikimas niekuo prastesnis, vien jau Kenio pasirodymas ir amžinos Deivido patyčios iš jo priverčia kvatoti. Šiuo atveju nekaltybė propoguojama kaip tikras lobis. Prisiminkime 2005 metų filmą apie keturiasdešimtmetį skaistuolį, kuriame vos ne identiškai pateikiamas veikėjas. Įdomiausia, jog nors Amerika gana ištvirkusi šalis, tačiau ten nekaltybė laikoma kaip viena didžiausiu vertybių tarp jaunimo. Neįtikėtina, tačiau tai tiesa. Paskutinis ir pats neįdomiausias veikėjas, tai tipinis paaugliško maksimalizmo pavyzdys – pankės Keisės pateikimas. Bendrai kiekvienas iš šių veikėjų papildo vienas kitą ir kartu gaunasi stiprus ir įdomus, o svarbiausia iš koto verčiantis tandemas, kuris džiugina akis nuo pradžios iki pabaigos.

Siužetinės linijos pateikimas nėra užtemtas ir su malonumu susižiūri kiekviena scena. Juokeliai papildantys scenas irgi vietoje ir laiku pasakyti. Galima pastebėti, jog filme dažnai kalbama apie kiną, tam tikrus aktorius ar kultines juostas. Žinoma, čia jau išprusimo klausimas, nes jeigu žmogus nelabai domisi tuo, jam bus gana sunku suvokti juokelio esmę. Žinoma, tai nesukels papildomų nepatogumų, nes visas filmas labai „pavažiavęs“ ir linksmai susižiūri. Nors nešvankumas aukščiausio lygio, net ir vaizdais bei veiksmais parodant gana atvirai, bet tai atrodo žaviai. Iš tiesu, neperžengiant ribų, pateikiamas „tualetinis“ humoras, kuris gana aukšto lygio, palyginus pvz. su Sandlerio darbais. Na bet kaip bebūtų, visgi galiausiai suprantame, jog kažkada mes tai jau matėme, tačiau kaip šių metų filmui, tai viena geresnių komedijų, į kurią nueiti galima ir dar vieną sykį.

Techninė juostos pusė

Pats įsimintiniausias techninėje pusėje žinoma yra garso takelis. Galima išgirsti ir Franko Sinatros „South Of The Border”, Aerosmith „Sweet Emotion” ar Rick Ross „Hustlin” kūrinius. Žvalūs ir nenusibostantys muzikiniai ritmai pagyvina visą juostos šmaikščią atmosferą.

Filmo montažas šiek tiek erzino akis. Kartais nelabai kokybiškai sulipdytų scenų dėka nukentėdavo istorijos vientisumas, bet svarbiausia, jog kelis kartus matomas klipinis filmo sudėjimas ir ryškus skubėjimas.

Operatoriaus darbas neblogas. Epizodai pateikti vaizdžiai, ypač prisiminkime karštą striptizą bei susišaudymus. Vietovės užtat gana blankiai parodytos, nesijautė Meksikos atmosfera, o dykuma priminė Las Vegasą. Tokios menkos smulkmenos yra svarbios, kad susidaryti atitinkamą filmo įvaizdį bei autentiškai perteikti veiksmą. To, deja, nesimatė. Visa kita netrikdo.

Aktorių kolektyvinis darbas

Solidus ir įvairiapusiškas aktorių kolektyvas užpildo visas filmo spragas. Jų suvaidinti personažai pagyviną visą filmą, o svarbiausia, jog meistriškai perteiktas vienas ar kitas veikėjas neleidžia atsidusti nuo juoko.

Lietuvių kilmę turintis Jasonas Sudeikis, kurio paskutinis rimtas ir įsimintinas pasirodymas įvyko 2011 metais komedijoje „Kaip atsikratyti boso?“, pagaliau vėl primena apie savo komedinius sugebėjimus ir padaro tai su trenksmu. Deividas, kurį aktorius suvaidino dar išėjus iš peržiūros, verčia šypsotis prisiminus visus jo pokalbius ir veiksmus susijusius su Kenio personažu.

Jennifer Aniston, kuri su kiekvienas metais vis labiau gražėja, pasirodė neblogai, tačiau visgi įsimintinu tampa striptizas. Gražus, jausmingas ir karštas pasirodymas. Visa kita kaip ir įprasta jai, vienos veido išraiškos aktorė. Maloniausias momentas yra titrų metu, kai parodomos nepavykusios scenos ir „Draugų“ pagrindinės melodijos paleidimas. Buvo malonu matyti šį vaizdą ir susigėdinusią Jennifer.

Filmo pažiba tampa jauniausias filmavimo grupės narys, britas Willas Poulteras, suvaidinęs Kenio personažą. Juokingas ir kartu atgrasus vaikinas, kurio veikėjas panašus į skaistųjį pedofilą. Jam kompanija palaiko Julios Roberts dukterėčia Emma, kuri atrodo silpniausiai iš visos ketveriukės.

Dažni komedijų svečiai, aktoriai Edas Helmsas, Kathryn Hahn ir Nickas Offermanas, neblogai papildo bendrą vaizdą. Juokingų situacijų ir su jais buvo, o svarbiausia, jog jų pasirodymas neužtemdė pagrindinio kvarteto, kuris ir padaro didžiausia darbą šiai juostai, tad labiausiai norisi jiems ir padėkoti už puikiai praleistą laiką kine.

Verdiktas

„Labas, mes Mileriai“ – tai nešvanki ir kartu gana nuotaikinga komedija su smagiai pateiktais pagrindiniais personažais ir jų juokeliais, padarančiais didžiausią darbą šiame filme. Tačiau kaip būtu gaila, filmas nepasižymi originaliomis idėjomis, todėl kartas nuo karto bus galima pastebėti jau matytus vaizdus, iš kitų panašaus pobūdžio juostų, kurie laimei nepadaro jokios įtakos peržiūrai.