Palikti Aliaskoje

„Medžioklės ypatumai“

Debiutuodamas pilnametražiame kine, Naujosios Zelandijos trumpametražių filmukų kūrėjas Scottas Walkeris, ne tik pasiryžo ekranizuoti vieno žiauriausių Aliaskoje įvykdyto nusikaltimo istoriją, tačiau dar parašė scenarijų, kuriame kruopščiai analizuoja šį kraupų įvykį.

Debiutantas kviečia atsidurti šalčiausiame JAV krašte ir kartu su teisėsaugos pareigūnais sužaisti katės ir pelės žaidimą, gaudant serijinį žudiką, kurio aukomis tampa jaunos merginos bei kartu atskleisti visą tiesą apie nusikaltėlį, įėjusį į kriminologijos istoriją.

Apie ką mes čia…

Kai dingsta viena po kitos jaunos merginos, policijos pareigūnams sunku sujungti visus įkalčius į vieną bendrą vaizdą. Galiausiai, vienai iš aukų pavyksta išsprukti iš maniako gniaužtų, o tuo pačiu, išsigelbėjusi mergina duoda viltį teisėsaugai, jog pagaliau bus galima sustabdyti nesugaunamą priešą. Prasideda katės ir pelės žaidimas, kuris tampa abiems barikadų pusėms lemtingu iššūkiu.

Kūrinio vidus

Iš pirmo žvilgsnio, tai gana kraupi ir nemaloni istorija, tačiau jos pateikimas gana švelnus ir kaip trileriui, kuris turėtu šokiruoti žiūrovą, bendras vaizdas sugeba tik laikyti įtampoje be kokios nors intrigos, kurios taip norėjosi. Viskas primena 2002 metais pasirodžiusi Christophero Nolano intelektualų trilerį „Nemiga“ bei Davido Finchero dramą „Zodiakas“ apie legendinį maniaką. Šiuo atveju mes matome šių abejų juostų sujungimą, tik žymiai silpnesniu pavidalu.

Siužetinės linijos pateikimas filmo metu laiko įtampoje ir tą reikia pripažinti bei padėkoti debiutuojančiam režisieriui, tačiau filme padaryta viena didelė klaida, nuo kurios nukenčia daugelis panašaus žanro ir pobūdžio juostų. Žudikas atskleidžiamas pernelyg greitai, todėl jokios intrigos nelieka. Gaila, visada tokiuose filmuose detektyvinė dalis kėlė susidomėjimą, ypač kai gali spėlioti kas yra priešu. Bendrai viskas vystosi nenuobodžiai, pačios gaudynės irgi išraiškingai perteiktos, tačiau visgi iš pradžioje neblogai vystomo trilerio, viskas pavirsta į dramą su įtampos elementais.

Personažai tai dar vienas silpnesnių filmo epizodų, nes tik žudikas tampa vertas pagyrų dėl kruopštaus pateikimo. Psichologinis maniako portretas tai filmo įdomiausia dalis. Parodomas jo požiūris į aplinkinius žmonės, seksualinės fantazijos ir vertybės irgi atsiduria dėmesio centre, bet kaip bebūtų gaila, jį gaudantys pareigūnai atrodo juokingai. Lyg ir kažką tiria, tačiau tik sėkmė jiems leido sučiupti nusikaltėlį. Mergina, kuriai pasiseka taipogi neatskleista. Prostitutė, striptizo šokėja ir mergina turinti nuoskaudas tėvams. Argi ne banalų? Juokingiausia, kad visada toks moterų įvaizdis pateikiamas iš blogos pusės kūrinio pradžioje, bet laikui einant pasikeičia į geresnę. Klišė ant klišės, kas įdomiausia, pasidomėjus šia istorija, susidaro visiškai kitoks įspūdis apie Sindę, nei ją pateikia režisierius.

Kaip jau minėta, filmas pernelyg švelnus, nors jaučiamas tam tikras niūrumas. Gaila, jog atsisakyta parodyti visą nusikaltimų baisumą, tik keli kadrai su prirakintomis merginomis sudarė šiokį tokį vaizdą apie žudiko polinkius. Užtat juostoje netrūkta prostitučių ir nuogų merginų kūnų. Čia matyt bandymas kompensuoti brutalumo nebuvimą, na ir tokiais pigiais triukais pritraukti vyriškąją auditoriją į kino teatrus. Žinoma, gražus vaizdai, tačiau jie čia visiškai nebūtini.

Apibendrinus matytą juostą, tai gana nenuobodus bendras vaizdas, ir tai pagirtina, jog sugebama pritraukti žiūrovą iki pačios pabaigos, nors tai vienkartinis filmas, kuris jau išėjus iš peržiūros bus greitu metu pamirštas, tačiau jis suteikia puikią pramogą įtampos ištroškusiems žmonėms.

Techninė juostos pusė

Įsimintinų akimirkų ne tiek ir daug, tačiau operatoriaus darbas priverčia nusišypsoti, nes labai vaizdžiai nufilmuotos ir pateiktos Aliaskos apylinkės, kurios džiugina akis, o nuo tokių vaizdų viduje pasidaro šalta. Žinoma, tai nepriduoda filmui įtampos jausmo, bei kokių nors įsimintinų vieno ar kito veikėjo pateikimo.

Garso takelis ir daugelis įtemptų muzikinių kompozicijų, leidžia pajausti šiokį tokį, nors ir nedidelį adrenalino jausmą bei filmo pradžioje gerokai prikausto prie kedės. Gaila, kad tai neišlaikoma iki pat pabaigos.

Montažas nepalieka didesnio įspūdžio, ypač prisiminus kaip klaikiai pateikiamos gaudymo scenos. Netgi kartais siužetinės linijos pateikimas nuo to sugeba nukentėti. Gaila, jog dėl tokio nekokybiško darbo, filmas kartais atrodo itin prastai ir pigiai.

Aktorių kolektyvinis darbas

Ne paslaptis, jog Nicolas Cage‘as išgyvena labai sunkų savo karjeros laikotarpį, kai dėl daugybės skolų jis sutinka vaidinti bet kokiame filme. Paskutinis geriausias jo pasirodymas įvyko 2009 metais juostoje „Blogas policininkas“, ir būtent su šiuo filmu jis vėl sugrįžta į formą, po keturių metų vaidinimo antrarūšiuose darbuose. Ne stipriausias jo pasirodymas kine, tačiau jautėsi nemenkas atsidavimas personažui. Aktorius taipogi šiais metais turėtu nudžiuginti, kritikų liaupsinamam trileryje „Džojus“. Tikėkimės, jog Nicolas sugebės atstatyti savo karjerą ir vėl sugrįš į pačių geidžiamų Holivude aktorių sąrašą.

Juostoje labiausiai jaučiamas ir geriausiai įgyvendintas personažas, tai Johno Cussaco Robertas Hansenas. Vienas geresnių jo pasirodymų per pastaruosius keletą metų. Akys tiesiog žiba, o daug dramatizmo priduoda tam tikro svorio filmo bendram vaizdui. Stipriausias juostos veikėjas užtemdęs Cage‘o vaidinamą Džeką.

Pagrindinis moters vaidmuo atiteko Vanessai Hudgens. Matyt jai lemta visa gyvenimą su tokiu „kekšišku“ veidu vaidinti prostitutes. Nors atvirai sakant, šiame filme kaip ir neseniai pasirodžiusioje avangardinėje juostoje „Laukinės atostogos“, ji išties pasidarbavo gerai. Dramatiškai ir jausmingai perteikti veikėjai. Galbūt ateityje išvysime stiprią aktorę, o kol kas reikia palinkėti jai daugiau tokių draminių vaidmenų.

Antraplaniai filmo aktoriai visiškai neįsipaišė į bendrą vaizdą. Curtis „Penkiasdešimt centų“ Jacksonas atrodo juokingai. Tokių sutenerių įvaizdžių dar reikia paieškoti. Radha Mitchell taipogi nieko gero nenuveikė visą filmo rodymo laiką. Visas veiksmas ir laikosi ant pagrindinės trijulės.

Verdiktas

„Palikti Aliaskoje“ – tai neblogai susuktas ir įtampoje laikantis švelnaus pobūdžio trileris, kuris galiausiai pavirsta į dramą, neturinčia jokios intrigos bei paslapties, tačiau nuo to nenukenčia bendras juostos vaizdas, kuris susižiūri išties nenuobodžiai ir maloniai.