Rydiko kronikos. Sugrįžimas

„Visiška tamsa“

Vienas įdomesnių ir gana populiarių komiksų herojų, trečią kartą bando savo laimę pilnametražiniame vaidybiniame kine. Pasirodęs 2000 metais, pirmasis filmas nesukėlė kažkokio ypatingo ažiotažo, tačiau juosta atsipirko ir tapo kultine. Po ketverių metų buvo sulauktas tęsinys, kuris pasidavė tiek kritikų, tiek žiūrovų neigiamoms emocijoms, o kartu ir patyrė gana nemažą finansinį fiasko. Tuo turėjo ir pasibaigti Rydiko kelionė kine, tačiau dėka didėlio filmo prodiuserio ir pagrindinio vaidmens atlikėjo Vino Diesel‘o ryžto buvo uždegta žalia šviesa ir pagaliau, po devynerių metų pertraukos į kino ekranus vėl sugrįžo charizmatiškas anti herojus.

Režisieriaus kėdę užima ankstesnių dalių kūrėjas, Davidas Twolny‘is, kurio paskutiniu filmu buvo tapęs 2009 pasirodęs trileris „Idealus pabėgimas“. Kino kūrėjas grįžta prie ištakų, todėl žiūrovams pristatomas tiesioginis pirmosios dalies tęsinys, kuris yra žymiai kruvinesnis, efektingesnis ir niūresnis nei jo kultiniu tapęs pirmtakas.

Apie ką mes čia…

Ričardas B. Rydikas po žūtbūtinio mūšio su Vato, tapo karaliumi, tačiau ne visi norėjo jį matyti kaip savo vadą. Paspendę spąstus, sąmokslo prieš Rydiką dalyviai išstumia savo valdovą į Dievo užmirštą visatos užkampį ir palieka. Rydikui lieka viena išeitis – stoti į kovą su jį supančiomis planetos pabaisomis ir kartu rasti būdą iškviesti pagalbą.

Kūrinio vidus

Pirmas filmas išties buvo kultinis vien dėl savo niūrios ir bauginančios atmosferos, kurios pasigedome 2004 metais pasirodžiusiame tęsinyje. Iš karto matėsi, kad kūrėjai bandė komerciniais būdais pasipelnyti iš populiaraus herojaus, tačiau jiems to nepavyko, o kartu jie vos ne pražudė neblogos ir potencialą turinčios istorijos. Šį karta viskas atvirkščiai atrodo, o pats filmas kaip ir buvo galima tikėtis primins Rydiko ištakas, dėl ko ir esame dėkingi filmo kūrėjui.

Viena planeta ir vientisas veiksmas kurį matome iš dalies kopijuoja savo pirmtaką, tačiau kopijuoja žaviai, jog jaučiama šiokia tokia nostalgija nuo peržiūros. Nuo to žinoma pagerėja pats veiksmo suvokimas, kuris primena daugelį kompiuterinių žaidimų apie išlikimą. Tuo pačiu siužetinės linijos pateikimas turi tam tikrų asociacijų su ankstesne dalimi, tačiau keli prisiminimai negadina šio filmo, nes sužinome kokios buvo Vako priežastys atsikratyti pagrindinio herojaus. Labiausiai žavi tai, kad viskas vyksta vienoje erdvėje. Taip mes susipažįstame su planeta, o svarbiausia nematome jokių beprasmiškų šokinėjimų iš vienos vietos į kitą. Planeta pristatoma kaip nuodingų gyvių buveinė, kurioje vyksta arši kova su jais, norint išlikti gyvam. Išties žavu ir brutalu.

Šnekant apie kovas ir atmosferą reikia padėkoti režisieriui, jog jis pristato visiškai kitokį Rydiką. Tokį, kokį jau seniai norėjome pamatyti. Tai brutalus, kruvinas veiksmo filmas su labai niūria atmosfera ir žiauriomis kovomis. Nepasikuklino ir viską labai vaizdžiai pateikė. Neapsieinama ir be erotikos nuogų moterų kūnuose. Be pagražinimų viskas pateikiama, nors žinoma žiūrint į scenarijų, tai kūrėjai padarė labai daug klaidų. Juokinga, kai vyksta pokalbiai apie rusišką ruletę, cigaretes arba Bibliją. Nejaugi scenaristai neskaitė nei vieno komikso apie Rydiką, jog pateikia jį kaip iš žemės kilusį padarą. Dialogai irgi gana buki, neturintys jokios prasmės, tačiau tai netrukdo peržiūrai, ypač kai tiek daug kovų vyksta.

Filmo personažai pernelyg prasti ir neįdomus išskyrus patį Rydiką, kuris ir pritraukia prie ekrano. Tikras blogiečio įvaizdis, kurio negalima nemylėti. Kariai nieko ypatingo nenuveikia, tik šlaistosi aplinkui, na nebent paminėti galima Dalą, kurios iškilumai taip ir bado akis visą peržiūros laiką, na ir žinoma apsinuoginusi, jinai dar labiau sugeba pakaitinti kraują vyriškai auditorijai. Visi kiti veikėjai atrodo kaip baldai.

Intrigos nėra jau nuo pat pradžių, tačiau įtampa išlieka ir svarbiausia, jog filme yra labai daug adrenalino. Su kiekvienu susidūrimu jaučiamas didingumas ir labai išraiškingai akcentuojamas žiaurumas. Tai padaro šį filmą apie Rydiką labiausiai priartintu prie komikso, tačiau prie pirmosios juostos atmosferos visgi labai toli. Vien kruvino veiksmo ir efektingų veikėjų pasirodymų neužtenka, reikia dar įdėti dalelę savęs, ko nesugebėjo padaryti režisierius.

Techninė juostos pusė

Žinant, kaip buvo kurtas filmas ir kokios problemos jį lydėjo kūrimosi metu nenuostabu, jog gauname labai silpnus vizualinius efektus. Viskas tiesiog primena paskutinį praeito amžiaus dešimtmetį arba antrarūšius fantastinius filmus, kurie iš karto pasirodo DVD lentynose. Vienintelis momentas, kuris sugeba iškelti juostą į aukštesnį lygį, tai scenos, kurių veiksmas vyksta naktį. Išties gražiai pateiktos ir netgi sunku suvokti , kurioje vietoje kompiuterio pagalba sukurta grafika. Dienos metu vykstančios scenos ir patys monstrai atrodo tiesiog juokingai.

Garso takelis gana žvalus ir įsimintinas. Primena ankstesnius filmus savo skambesiu, tas irgi suteikia nemažą dozę nostalgijos peržiūros metu. Susidūrimai su priešais, skambant vienam arba kitam muzikiniam kūriniui priduoda tam tikro svorio scenoms, jog kelis kartus galima pajausti epiškumą.

Operatoriaus darbas irgi palieka neblogą įspūdį, tačiau deja, kai fonas toks dirbtinis, viskas atrodo graudžiai ir nenatūraliai, o svarbiausia, jog nuo to nukenčia scenų pateikimas. Gražiausiai atrodo tik detalios dvikovos ir žiaurūs epizodai, kur kruopščiai pateikiamas smurtas. Vien ko verta nukirsta galva.

Garso montažas gana geras, filmo montažas irgi neblogas, tačiau dekoracijos rėžia akis. Kostiumai neblogi, gana smagiai perteikia planetos, kurioje vyksta veiksmas, atmosferą. Žinoma, susumavus viską ką matome, tai nelabai geras vaizdas gaunasi, tačiau kaip Rydiko sugrįžimui – tiks. Tikėkimės kituose filmuose viskas bus efektingiau ir kokybiškiau.

Aktorių kolektyvinis darbas

Vinas Dieselis tai žmogus, kuris sugeba ištesėti pažadą, todėl vien dėl to didėlė pagarba jam. Vėl galima mėgautis puikiu jo šou, kur raumenys sprendžia viską, na ir žinoma, neužmirštamas balsas, priduodantis kiekvienam jo personažui charizmos, sugeba džiuginti nuo pradžios iki pabaigos. Puikiai aktorius vėl perteikė Rydiką, nesijautė jokio nuovargio, kaip paskutinėje „Greitų ir įsiutusių“ dalyje. Turi vyras parako, todėl dabar lauksime jo antro pažado pasirodant dar vienoje franšizėje, kaip Ksanderį Keidžą.

Likęs filmo aktorių kolektyvas, išskyrus Katee Sackhoff nieko įdomaus neparodo. Aktorė smagiai įkūnijo stiprios moters vaizdą, na ir žaviai smūgiavo vyrams kur tik įmanoma. Juokinga, kad moteris sugebėjo „perspjauti“ tokius kietuolius, kaip Jordi Molia, kuris išvis keistai atrodė šiame filme, niekaip neįsipaišė į bendrą vaizdą. Dar matome juostoje ir imtynininką Dave‘a Bautista, kuris, matyt, nori žengti savo kolegos Dwayne‘o Johnsono karjeros laiptais. Jokios vaidybos, tik egzistavimas kadruose. Kaip bebūtu, tai visgi Vino Diesel‘io filmas, kuriame jis ir dominuoja.

Verdiktas

„Rydiko kronikos. Sugrįžimas“ – tai žiauresnis, kruvinesnis, efektingesnis, brutalesnis filmas iš visų trijų pilnametražių juostų apie Rydiką, tačiau dėl itin banalaus scenarijaus ir nelabai kokybiškos vizualinės pusės bei neįdomių antraplanių veikėjų, jis tik tampa neišraiškingų šešėliu, prieš kultinį 2000 metais pasirodžiusį pirmtaką.