KP’17 Vertikali būsena

Rester vertical

Ai, kažkokios kamasutros“, – tokį filmo „Vertikali būsena“ vertinimą nugirdau iš dviejų brandžių moterų pokalbio kino teatre. Į šį prancūzų režisieriaus ir scenaristo Alaino Guiraudie darbą turėjau eiti kitą vakarą, tad ši komiška nuogirda man pakuždėjo, kad nuobodu tikrai nebus. Ir nebuvo! Nežinau, ar kas nors gali snūstelėti per šį filmą. Galbūt ši juosta jus šokiruos, gal pralinksmins, o gal neapsikentę išeisite anksčiau laiko pasišlykštėję ir keiksitės, kad kažkokiai nesąmonei išleidot pinigus. Taigi, abejingi tikrai neliksite. „Vertikali būsena“ nustebina kiekvieną žiūrovą. Koks jausmas slypi po tuo nustebimu, čia jau pagal kiekvieno sugedimo ar laisvumo lygį.

Juosta pasakoja apie filmų kūrėją Leo (akt. Damienas Bonnardas), kuris keliauja po Prancūziją ir ieško įkvėpimo savo naujam filmui. Taip beklajodamas, laukuose jis sutinka avis ganančią Mari (akt. India Hair). Trumpas pokalbis apie vilkus ir štai, Leo jau vakarieniauja pas moters tėvą Žaną Luisą (akt. Raphaëlis Thiéry), o po akimirkos jau guli lovoje su neseniai sutikta piemenaite. Po devynių mėnesių gimsta jųdviejų vaikas, tačiau Mari pradeda kentėti nuo pogimdyvinės depresijos. Leo taip pat netampa sėslesniu ir vis dingsta. Tai į miestą, tai pabendrauti su atsitiktinai sutiktu senuku Marseliu (akt. Christianas Bouillette‘as) ir su juo gyvenančiu jaunu vaikinuku Joanu (akt. Basile‘is Meilleuris). Mari neapsikenčia ir palieka Leo su vaiku. Tada Leo gyvenimas tampa absurdiškiausių ir netikėčiausių situacijų virtine, kurioje veikėjas bandys išgyventi ir kuo geriau pasirūpinti savo sūnumi.

Alainas Guiraudie šiuo filmu bando įtraukti žiūrovą į du žaidimus, tačiau tikrai ne kiekvienas žmogus kino salėje pasiduos šiems žaidimams ar supras jų taisykles.

Pirmasis žaidimas yra tarsi išbandymas žiūrovui – kiek esi laisvas ir tolerantiškas. Kai kurie žiūrovai gali lengvai (gal ir stipriai) apstulbti staiga pasikeitus kadrams, kai įstabaus grožio Pietų Prancūzijos pievų panoramą pakeičia pagrindinio veikėjo lytinis organas visu gražumu. A. Guiraudie švelniai provokuoja ir tikrina, kur yra žiūrovų pakantumo ribos ir kiek esate davatkos. Išskyrus vieną specifinę sceną, visos kitos erotinės ar atviros scenos yra visiškai natūralios. Viskas yra parodoma taip, kaip yra, tik mūsų visuomenėje atviras ir nepagražintas žmogaus kūno rodymas tampa tabu. Žinoma, kai kas gali sukelti šleikštulį, pavyzdžiui, iš arti parodomas vaiko gimimas. Tačiau taip yra gamta sutverta, taip buvome „pagaminti“ mes visi, taip gimsta visa žmonija. Visas filmo atvirumas demonstruoja ne tiek malonumo, ekstazės pasiekimą, o kiek žmogaus atsiradimą ir jo sukūrimą.

Vis tik visą erotinį simbolizmą, kurį naudoja režsierius, galima suprasti ir kitaip. Sekso scenose romantikos nebuvo daug, o gimdymo scena buvo kaip niekad nesimpatiška. Vėliau ją staiga pakeičia kadras su tuo pačiu kūdikėliu, kuris jau švarus ir meiliai sūpuojamas savo tėčio. Mūsų visų gyvenime daug purvo ir mažai estetikos, o tai ypač pasakytina apie kiekvieno gyvenimo pradžią. Juk ne gandrai mus atnešė suvyniotus į kopūstų lapus. Mus visus vienija ta pati pradžia, paženklinta skausmu, riksmais, prakaitu ir kitais rožių aromatais nekvepiančiais dalykais.

Antrasis žaidimas prasideda filmui persiritus į antrąją pusę. Po truputį nyksta bet kokios loginės jungtys, Alainas Guiraudie pagrindinį veikėją Leo įsuka į visišką absurdo karuselę. Vėlgi, juostos pradžia šiek tiek apgauna, kai siužetas vystomas nuosekliai ir suvokiamai. Tačiau kuo toliau, tuo labiau filmo kūrėjas smaginasi ir „Vertikalią ribą“ paverčia beprotybės teatru. Nuo paties žiūrovo priklauso, ar jis nori žaisti pagal filmo taisykles, ar jis nori užsiblokuoti ir viską nurašyti kaip kvailystes ir nesąmones.

Tačiau kartais atrodo, kad A. Guiraudie žaidžia vien tam, kad žaistų. Tad kartais filmas šokiruoja vien tam, kad šokiruotų, tikrintų žiūrovo toleranciją rodomiems vaizdams. Ir po tuo neslypi kažkokios metafizinės dilemos. Nors verta pripažinti, kad eutanazijos scena skambant „Pink Floyd“ muzikai buvo viena įsimintiniausių kada nors matytų mirties scenų kine. Ši scena visiškai sumaišė ir ištrynė bet kokias logikos ir padorumo ribas, kurias „Vertikali riba“ dar buvo išlaikiusi.

Filme paliečiama ir įkvėpimo tematika. Leo niekaip nesisekė pradėti rašyti naujojo savo filmo scenarijaus. Galima nuspėti, kad jis tikėjosi, jog Pietų Prancūzijos gamta, pažintis su Mari, Marseliu ar Joanu įkvėps jį. Įkvėpimas tai tarsi vilkas, kurį jis taip norėjo išvysti prieš sutikdamas Mari. Ir vis tik, ar Leo yra tikras kūrėjas, ar tik po menininko kauke besislepiantis tinginys? Nuolatiniai jo agento skambinėjimai ir nuolaidžiavimai, lyg ir rodytų, kad Leo yra pripažintas kūrėjas. Bet jo nuolatiniai išsisukinėjimai vis kužda, kad šis veikėjas yra nuo įsipareigojimų ir suvaržymų bėgantis žmogus, kuris galbūt ir yra talentingas, bet jo noras skrajoti laisvai galiausiai jį paverčia veltėdžiu ir nevykėliu.

Net ir atmetus logiškai nuoseklaus naratyvo nebuvimą ar kai kam nemalonų per didelį atvirumą, „Vertikalioje riboje“ galima rasti daugybę puikių dalykų. Tai ir pagaulus kameros darbas, kartais leidžiantis pasijusti, jog pats dalyvauji filme, o kartais žavintis miesto ar gamtos panoramomis. Tai ir subtiliai juodas humoras, kuris leidžia juoktis net ir stebint žmogaus gyvenimo griūtį. Tai ir minėtieji „Pink Floyd“.

Ir visgi, pagrindinė filmo žinutė visiškai tiesiogiai ištransliuojama filmo pabaigoje. Įprasmindamas filmo pavadinimą, Leo teigia, jog reikia tvirtai stovėti, neparodyti, kad bijai, laikytis savo. Atmetus visą absurdą, juodąjį humorą, atviras scenas, tai vis dėlto pasakojimas apie vieno žmogaus dramą. Jis stengėsi laikytis savo, išlikti stiprus, būti toje vertikalioje būsenoje. Ir tik jam pasidavus silpnumo akimirkoms likimas jį bausdavo. Ir jei Leo didžiąją dalį filmo nebuvo simpatiškas veikėjas, bėgant paskutinėms juosto minutėms pradedi jo gailėti. Veikėjas slepia savyje kiekvieno mūsų norą būti laisvu, nevaržomu, išbandyti kažką naujo ir netikėto. Jei to ir neparodome, daugelis iš mūsų ieško savojo vilko. Nors ir sako, kad jie pavojingi, gali sužaloti, vis tiek nori stoti į akistatą su vilku – savo slaptais norais, fantazijomis ir baimėmis.

7.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
8.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
7.0
Techninė pusė
8.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles