Greiti ir įsiutę 8

Ponai ir ponios, jeigu jau atsigavote po antrosios Džono Viko dalies sukelto adrenalino antlūpdžio, ir, net neabejoju, trokštate jo dar daugiau, kviečiu susipažinti su aštuntąja „Greiti ir įsiutę“dalimi. Sakysite: „Susipažinti su kuo? Kas ten gali būti naujo aštuntoje dalyje?“,- to čia ir susirinkome sužinoti, o naujovių – čia tikrai netrūksta.

Taigi naujausia dalis startuoja ne per toliausiai nuo septintąją užbaigusių įvykių: Dekartas Šo pasodintas už grotų, visos bangos galiausiai nurimusios ir visi komandos nariai vėl džiaugiasi užtarnautomis atostogomis. Tačiau, vieną gražią dieną, Dominiko Toreto gyvenime pasirodo paslaptinga moteris, kuri jį momentaliai priverčia tarnauti jos labui ir nusigręžti nuo savo tikrosios šeimos. O kadangi antagonistės, vadinamos Šifru, užgaidos nėra pačios menkiausios ir ši Dominiko rankomis sujudina tarptautinius vandenis. Todėl suburiama senoji komanda išsiaiškinti, kodėl jų lyderis be jokių paaiškinimų metėsi į priešingą fronto liniją.

Siužetiškai filmas sukasi ant tos pačios ašies, kaip ir prieš tai buvusios dalys: esminis problemų sprendimas čia yra lėkimas šėtonišku greičiu ir daužant iki apsiverkimo nuostabias mašinas. Tačiau su kiekviena dalimi jaučiasi, jog režisierius tikrai geba vis labiau iškristalizuoti esminę filmo idėją ir ją tikrai neprėskai adaptuoti su naujomis siužeto detalėmis. Būtent šioje dalyje tikrai buvo jaučiamas naujas istorijos gūsis, nors, iš pažiūros, viskas kaip ir vyko pagal tą patį šabloną. Todėl nors ir – norom nenorom – peršasi mintis, jog „gal aštuonių dalių visai jau gana?“, turiu pasakyti, jeigu idėjiškai ši istorija ir toliau bus taip puikiai adaptuojama, visai nesupykčiau, jog jų sukurtų dar bent keletą. Paprastai tariant, filmas yra tikras adrenalino užtaisas: nuo pirmų sekundžių čia jus pasitinka dinamiškos lenktynės, karšta atmosfera, puikus veiksmo kalibravimas. Viskas, ko norite iš kokybiško veiksmo filmo – jūs rasite aštuntojoje dalyje.

Šios frančizės dalys visuomet pasižymėjo ryškiu ir sąmojingu scenarijumi. Ir patikėkite, su laiku čia viskas tik gerėja. Filme buvo apstu epizodų, kur buvo galima tiesiog kvatotis atvira gerkle. Ir, kas svarbiausia, tai nuostabiai tiksliai subalansuota su pačiu siužetu: visi punchline‘ai buvo savo vietose ir puikiai derėjo bendroje filmo atmosferoje. Dialogai puikiai kūrė ir pildė filmo siužetą, ir, kai auditorija jau žiūri aštuntąją dalį, jie tikrai leidžia prisiminti įvairias nuotrupas iš praeitų dalių, kas savotiškai sukelia ir pakankamai stiprų nostalgijos impulsą.

Na, aptarti šios frančižės herojų komandą, pati įdomiausia dalis. Čia jie labai daug žaidžia „šeimos“ sąvoka, ir, žiūrint filmą bei turint omenyje ankstesnes dalis,  būtent viskas taip ir jaučiasi. Ką jau ką, bet kino padangėje šią šeimos poziciją jie tikrai yra sukūrę ypatingai tvirtai. Nes, bent jau aš, tikrai pradėjau blogai jaustis, kai Domas, lyg kokioje „Telemundo Presenta“ ašarų pakalnėje, ėmė veikti prieš savo šeimą. Ir kas be ko, jautriausia filmo dalis – aktoriaus Paul Walker nebuvimas. Būtent dėl jo šis filmas ir buvo toks nepaprastai keistai…ištuštėjęs.

Kalbant apie techninę filmo pusę, būtų burnos aušinimas pasakyti kažką daugiau nei…fantatstiška! Specialieji efektai ir kaskadiniai triukai čia tiesiog triuškinančiai atimantys amą. Tiek kameros darbas, tiek ir montažas aukščiausios kokybės. Viskas čia formuojasi be galo sklandžiai ir strategiškai.  Puikiai išgaląsta ilgametė patirtis šios istorijos aikštelėje tiesiog pulsuote pulsuoja kino ekrane.

Taigi, reziumuojant filmą kinematografiniu aspektu, jis neabejotinai atneša įvairiapusį katarsį: tiek dėl pačios frančizės, tiek ir dėl šios dalies individuališkumo. Tai filmas, į kurį ramia širdimi galite eiti pasipildyti savo adrenalino rezervuarus. O paties filmo sėkmingumas, manau, jau ir taip kalba pats už save, nes penktadienio popietinis seansas vos talpino sausakimšą salę.