KP’17 Girių karalaitis

Królewicz Olch

KP’17 Girių karalaitis

Królewicz Olch

Kai forma užgožia turinį. Būtent toks apibendrinimas peršasi peržiūrėjus jauno lenkų režisieriaus Kubos Czekajaus antrąjį ilgametražį filmą „Girių karalaitis“ (lenk. „Królewicz Olch“). Noras supoetinti juostą, pastatytą pagal vokiečių literatūros klasiko Johano Volfgango fon Gėtės eilėraštį „Girių karalius“ (vok. „Der Erlkönig“), užgožė svarbią paauglio berniuko egzistencinę kelionę ir pavertė kino seansą labiau kankinančiu negu pamaloninančiu.

Keturiolikmetis berniukas (akt. Staszekas Cywka) yra išskirtinių gabumų jaunuolis, daugkartinis įvairių olimpiadų nugalėtojas. Visgi jam stinga bendravimo su savo amžiaus paaugliais, socialinių įgūdžių, dėl to jis nepritampa naujoje klasėje. Didžiąją dalį laiko jis praleidžia su savo motina (akt. Agnieszka Podsiadlik). Ji valdinga moteris, iš savo sūnaus gabumų nori išspausti maksimumą ir mano, jog žino tai, ko jam reikia. Po daugelio metų berniuko gyvenime atsiranda ir seniai nematytas tėvas (akt. Sebastianas Lachas), kuris tik dar labiau sujaukia berniuko dvasinę kelionę ir gyvenimo bei mirties suvokimą.

„Girių karalaitis“ pasakoja paauglio istoriją. Tai jauno žmogaus kelionė į jam nesuvokiamą suaugusiųjų pasaulį, kurį jis bando perprasti. Šioje juostoje yra ypatingai svarbus kovos motyvas. Pirmiausiai, tai skirtingų kartų kova, atsispindinti berniuko ir jo motinos santykiuose. Motina yra ganėtinai diktatoriška asmenybė. Ji nori, kad sūnus pilnai išnaudotų savo protinį potencialą, tačiau tuo pat metu ji visiškai riboja jo kaip paprasto paauglio norus. Tai puikiai parodoma epizoduose su riedučiais. Šios moters gyvenimas tikrai nėra ypatingai nusisekęs, tad tokį sūnaus spaudimą galima paaiškinti ir naudos siekimu, ypač kai berniukui pasitaiko proga gauti didžiulę stipendiją.

Vis tik moters personažas yra daug sudėtingesnis ir priskirti jai tik blogietės vaidmenį būtų naivu. Galima spėti, kad kažkuriuo sūnaus gyvenimo momentu ji pastebėjo jo ypatingus gabumus ir visiškai jį atskyrė nuo visuomenės, taip norėdama, kad atsiskleistų sūnaus genialumas. Toks sprendimas rodo, jog ji vertina ir didžiuojasi juo, tačiau tuo pat metu ji visiškai užgniaužė sūnaus kaip socialinio individo brendimą. Tai atsiskleidžia, kai berniukas ateina į naują mokyklą, nesusiranda draugų. Jo bendravimas su visais aplinkiniais yra keistokas. Ir nors motinos globėjiškumas nėra neigiamas dalykas, tačiau moteris nesuvokia, kad jos sūnus nėra mažas vaikas ir kad kartais reikia atleisti virveles, kuriomis ji kontroliuoja jo gyvenimą.

Kita svarbia persona berniuko gyvenime tampa sugrįžęs tėvas. Jeigu iš motinos berniukas ir sulaukdavo švelnių akimirkų, tai tėvas yra visiškai atžagarus vyras. Vis tik, nors pirmiausiai berniukas maištauja prieš jo atėjimą, vėliau jie suartėja ir taip berniuko pasaulis, iki tol apsiribojęs tik bendravimu su motina bei mokslo aukštumų siekimu, prasiplečia.

Gėtės eilėraštis yra ypatingai svarbus siužetui, nors tai ir nėra tiesioginis lyrinio kūrinio perteikimas kine. Eilėraštyje tėvas ant arklio naktį neša savo sergantį sūnų. Vyras jį nuolatos ramina, o sūnus vis klausia tėvo, ar šis nemato girių karaliaus, mitologinės germanų būtybės. Nėra aišku, ar tėvas mato girių karalių, ar tik ramina sūnų. Vis tik galima išvesti paralelę tarp eilėraščio ir filmo veikėjų. Filmo berniukas ne visada tiesiogiai, tačiau vis kreipiasi į mamą ir sako, jog ši nemato, nesupranta, kad jam gyvenime reikia ne tik mokslų ir pasiekimų. Tačiau, jeigu eilėraštyje tėvas ramina sūnų ir bent apsimeta, kad jį supranta ir jam pritaria, filme motina elgiasi priešingai. Visgi ir eilėraščio, ir filmo berniukus ištinka panašus likimas.

Filmo kūrėjas daug dėmesio skiria švietimo ir romantizmo epochų sandūrai, tad juostoje ypatingai daug dėmesio šių laikotarpių filosofijai, meninėms išraiškoms. Anksčiau paminėjome kartų kovą, kuri yra vienas esminių filmo elementų. Tačiau tuo pat metu, ši kova simbolizuoja ir apšvietos bei romantikų kovą. Kūrėjai romantikai savo kūriniais norėjo sukurti prieštarą švietėjų mintims, tad tarp šių meninių-filosofinių bangų vyko konfliktas. Paties Gėtės kai kuriuose kūriniuose, nors jis ir yra įvardijamas kaip švietėjas, galima justi romantizmo bruožų.

Filme berniukas, nors ir yra proto žmogus, atsigręžia į gamtą. Tokį atsigręžimą galimą pamatyti ir jo suartėjime su tėvu, kuris yra gamtos žmogus, gyvenantis miške. Tačiau toks susiliejimas su gamta matomas ir vizijose, kuriose ir atskleidžiamas romantikų garbintas gamtos metafizinis gylis.

Pačiai filmo formai ir apipavidalinimui šis noras atspindėti Gėtės laikų meną turi lemiamą vaidmenį. Juostos spalvos yra tarsi noras atkartoti tapytojų romantikų paveikslus, o filmo pasakojimas yra tarsi baladė.

Gėtės ir romantizmo įtaka yra ypatingai stipri, o įvairių simbolių, atspindžių, atkartojimų ar paralelių „Girių karalaityje“ yra apstu. Vien ko vertas berniuko susižavėjimas šviesa. Tačiau tai ir pakiša koją filmo kūrėjui Kubai Czekajui. Režisierius taip užsižaidė su noru atspindėti Gėtę ir romantizmą, kad paklydo formos paieškose ir filmas tapo kančia. Simboliai, vizijos, metaforos, poetiškumas… Viskas maišėsi, pynėsi, prieštaravo vienas kitam. Kuba Czekajus savo poetine maniera užgožė ir paslepė siužetą po begalybe imantrybių. Tai ypatingai apsunkino filmo peržiūrą. Kuo toliau, tuo labiau norėjosi atmesti visą Kubos Czekajaus kinematografinę poeziją. Jei atvirai, jeigu iškart po filmo būtumėte prašę įvertinimo, būčiau davęs daugiausiai trejetą. Taip, šis filmas savyje slepia daugybę filosofinių ir turinio lygių, kuriuos gali narstyti ilgai ir nuomonė bei supratimas ateina ne iš karto. Tačiau žiūrint „Girių karalaitį“ galima suirzti, pavargti ir norėti kuo greičiau palikti kino salę. Kad ir koks gilus ir poetiškas būtų filmas, jis neturėtų sukelti tokių emocijų.

Pykdė ir viso filmo metu nuolatinis noras žiūrovui priminti, kad filmas yra sukurtas pagal Gėtės „Girių karalių“. Metalo grupės daina, kurioje skamba eilėraščio eilutės. Franco Šuberto kūrinys, paremtas Gėtės eilėraščiu. Visa tai nuskamba jau filmo pradžioje. O nuolatinis eilučių deklamavimas ir jų išryškinimas tikrai neleis žiūrovui pamiršti, kas yra pagrindinis filmo įkvėpimo šaltinis.

Tačiau nuslūgus visoms emocijoms ir pirminiam nepasitenkinimui, susigulėjus visai iš filmo gautai informacijai, reikia pagirti Kubą Czekajų. Pirmiausia, už ambiciją sukurti tokį filmą-baladę. Antra, už neblogą pagrindinio aktoriaus vaidybą. Berniuką įkūnijęs Staszekas Cywka buvo natūralus ir meistriškumu pranoko savo vyresnius kolegas, o tai, be abejo, irgi didelis režisieriaus nuopelnas. Kaip pasakė viena kino apžvalgininkė, nenorėkime, kad režisierius pirmu savo filmu taptų Ingmaru Bergmanu, nes tai neįmanoma. Kubos Czekajaus „Girių karalaitis“ yra šiek tiek prisvilęs blynas, tačiau ši juosta pademonstravo didelį kino kūrėjo kūrybinį potencialą ir norą ieškoti netradicinių išraiškos formų. Jeigu šis režisierius kurdamas ir ekperimentuodamas atras saiką naudoti simbolius ir metaforas, turėsime dar vieną stiprų kino menininką kaimyninėje Lenkijoje.

6
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
6.0
Kinematografija
6.0
Garso takelis
5.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
7.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Rašyti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti * Žiūrėti komentavimo taisykles