Rasinės įtampos tema JAV visuomenėje diskusijas kelia jau kelis šimtmečius ir nepanašu, kad artimiausiu metu tos diskusijos išnyks. Kinas šia prasme taip pat visad turėjo svarbią rolę – ar dėl to, kad viename kadre pasirodantys juodaodžiai ir baltaodžiai ilgą laiką buvo tabu, ar net vienu žymiausių filmų istorijoje tapęs „Tautos gimimas“ (angl. „The Birth of a Nation“), Amerikoje daugiau nei prieš 100 metų dar kartą išpopuliarinęs rasistines grupes.

Net jeigu dažniausiai žymiausiais filmais šia tema tampa tie, kurie pasakoja apie istorinius nesutarimus (vergiją, jos panaikinimą, didįjį žmogaus teisių judėjimą), šiuos laikus rodančios juostos po truputį taip pat gauna daugiau dėmesio (nors „Mėnesiena“ ir Ryano Cooglerio filmai yra labiau išimtys nei taisyklės).

Tuo tarpu „Pradink“, kurį režisavo prie komedijos revoliucijos prisidėjęs Jordanas Peele, natūraliai ir įspūdingai sugeba abu laikotarpius sujungti į vieną filmą. Šiais laikais vykstantis filmas, kuriame Krisas (akt. Daniel Kaluuya) vyksta susitikti su savo mylimosios Rouz (akt. Allison Williams) šeima, dar nematytu būdu sugeba sumaišyti subtilią rasinę įtampą, kuri dabar tvyro Amerikoje, su istorine neteisybe ir jau išnykusiomis tradicijomis, šio filmo kontekste įgyjančiomis naujas prasmes.

Apie patį siužetą kalbėti daug nesinori, kadangi yra rimta priežastis, dėl ko jokiuose anonsuose ar reklamose jis nebuvo atskleistas. Prieš žiūrint filmą jums užtenka žinoti tiek, kad jame juodaodis vyrukas bijo susitikti su baltaodės merginos šeima, kad jis turi pagrindo jų bijoti ir kad tai yra siaubo filmas. Visa kita paaiškės su laiku.

Siaubas šioje juostoje yra pateiktas ypač sumaniai ir su tokiu preciziškumu, kokiu debiutuojantys režisieriai niekad nepasižymi. Kiekvienas kadras čia yra gyvybiškai svarbus ir visad panaudojamas žiūrovų išgąsdinimui ar kitų emocijų sukėlimui. Tyla filme spengia ir kelia įtampą tol, kol garsas užgožia viską, ką tik gali, ir išvargina auditoriją. Scenos yra ilgos ir keliančios įtampą, ir nieko neparodančios tol, kol užsitarnauja žiūrovų pasitikėjimą bei galiausiai juos pribloškia (dažniausiai ne žiaurumu, o psichologiniais motyvais, nors kai tenka panaudoti fizinę jėgą, jos čia yra užtektinai). Filmas kiekviename žingsnyje paneigia lūkesčius ir akivaizdu, kad J. Peele puikiai pažįsta siaubo žanrą ir šiaip kino kūrimą, kadangi kaskart jis nueina į netikėtą pusę ir tai daro taip subtiliai, kad šitas triukas niekad netampa kliše ir galiausiai stebina vis labiau.

„Pradink“ yra vienas tų filmų, kuriuos privaloma žiūrėti kine. Vienas svarbiausių aspektų – auditorijos reakcijos. Abejojau, ar šis filmas išties galės pritapti Lietuvoje, kur rasinė įtampa, sakykim, nėra taip įsišaknijusi ir pasižyminti amerikietiškomis peripetijomis. Tačiau siaubo filmas yra siaubo filmas, o įdomūs veikėjai suveiks bet kokioje kultūroje. Išgąstis kino salėje yra tiesiog girdimas ir matomas (tas pats galioja ir humorui: „Pradink“ siaubo komedija nepavadinsi, tačiau J. Peele yra komikas ir juokavimu jis nesunkiai sumažina įtampą tam, kad ją iškart pakeltų), kas filmui suteikia naują pasimėgavimo lygį. Ir šiaip dideliame ekrane vizualiniai filmo stebuklai išryškėja dar labiau – juostoje vyrauja kontrastai tarp šviesių ir tamsių spalvų (kas tikrai buvo padaryta ne atsitiktinai), aktoriai yra filmuojami stambiais planais ir visa tai suteikia įdomų intymumo ir nepatogumo balansą, kurį filmas vėl ir vėl išnaudoja piktiems ir maloniai baisiems kėslams.

Minėtieji rasiniai nesutarimai slypi po viso filmo istorija, tačiau bendrai yra pateikiami subtiliai, niekad netampantys pagrindine filmo tema. Jie yra matomi kiekviename žingsnyje – nuo vergų aukcionus primenančių susitikimų, iki tradicinių afrikietiškų apdarų. Tai dar kartą yra įrodymas, kad filmas pasitiki savo žiūrovais ir laiko juos pakankamai protingais: rasinė tema ar ją užkabinančiuose filmuose dažnai pasitaikantys tiesioginiai konfliktai čia yra aplenkiami, daugiau dėmesio skiriant nuolatinei įtampai ir atmosferai, kurioje privalo gyventi kai kurie šio filmo veikėjai. Banalumo čia mažai, sumanumo – per akis.

Dar praeis nemažai laiko, kol žmonės sugebės tinkamai išnagrinėti būtent tai, kas paverčia „Pradink“ tokiu nuostabiu ir vientisu filmu, sugebančiu pabūti ir siaubo, ir komedijos, ir rasinėse stovyklose su vienodu intensyvumu ir sumanumu. Kad ir kaip analizuotum šitą filmą – nuo siužeto detalių, kurių nei viena negali būti išmesta, iki aktorių, kurių rimtumas ir emocijų slėpimas suteikė „Pradink“ naują kraupumo lygį, – prie nieko rimčiau prisikabinti čia tiesiog negalima. Pagalvoti apie geresnį režisūrinį debiutą būtų sunku.

9.7
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
10
Režisūra
10
Kinematografija
10
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
10
Aktoriai
9.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2017 balandžio 11

    Puiki recenzija, Mykolai. Sveikinu!
    Geras intriguojantis filmas. Tai labiau psichologinis siaubo filmas ar įtempto siužeto drama, ir netikėtų išgasdinančių momentų tikrai buvo

  2. Vytautas / 2017 balandžio 11

    Korekcija – ne drama, o įtempto siužeto trileris / arba psichologinis siaubo

  3. Arūnas / 2017 balandžio 15

    Tikrai. Filmas didžiai meistriškas. Nepražiopsoti jo rodymą kino teatruose privalu! O kadangi nėra reklamos, gali labai jau ilgai ir nerodyti…

  4. Simonas / 2017 gruodžio 24

    Subtiliai perteikta filmo mintis. Kalbant apie filmo esmę, norėtųsi pridurti, kad gerai apmąsčius visą situaciją pagrindinį kabliuką galima būtų įvardinti net nebuvo rasės temą. Siūlyčiau šį filmą visiems stambaus plano mėgėjams. Kūrinyje nebuvo vietų net nusižiovauti ir nuleisti akių nuo ekrano. Taip pat noriu pagirti Mykolą už subtilią filmo recenziją. Rekomenduočiau šį Jordan Peele darbą žmonėms, ieškantiems kai ko daugiau, nei paprasto ir banalaus siaubo filmo.