Prancūzų režisierius Claude‘as Lelouchas savo karjerą kine pradėjo labai anksti – šiemet simboliškai galima pažymėti 55-erių metų kūrybinį jubiliejų. C. Lelouchas – vienas iš dabar jau nedaugelio gyvų likusių Naujosios bangos (pranc. La Nouvele Vague) kūrėjų, po tarptautiniu mastu pripažinto romantinio šedevro „Vyras ir moteris“ (pranc. „Un homme et une femme“, 1966 m.), pelniusio tiek Auksinę palmės šakelę Kanuose, tiek du Oskarus (už geriausią originalų scenarijų ir kaip geriausias filmas užsienio kalba), tapęs vienu įtakingiausių kino kūrėjų Europoje. Subtilus ir poetiškas filmas ne tik pavergė žiūrovus visame pasaulyje, bet ir padėjo C. Lelouchui atsikratyti mizoginisto etiketės, o pagrindinė „Chabadabada“ tema yra vienas žymiausių muzikinių takelių per visą kino istoriją. Šiuo metu, nuo šio šedevro sukūrimo praėjus pusei amžiaus, C. Leloucho filmografiją sudaro 54 juostos. Ir jis vėl grįžta prie šios galbūt kiek naivios ir banalios, tačiau tuo pačiu metu amžinos ir neišsemiamos meilės temos bei prie klasikinės jos formulės – vyro ir moters. Vieno ir vienos.
Garsus, Oskaru apdovanotas kompozitorius Antuanas (akt. Jean Dujardin), kuriantis muziką filmams, sutinka pianistę Alisą (akt. Alice Pol). Vienos nakties nuotykiams pirmenybę teikiančio ir įsipareigojimų vengiančio Antuanas dėmesį patraukia pianinu geležinkelio stotyje grojanti Alisa, jos laisvumas – Antuanas suvokia sutikęs savo moteriškąjį alter ego. Tačiau Antuanas turi išvykti į suplanuotą kelionę Indijon – įrašinėti bičiulio režisieriaus Rahulo Abhi (akt. Rahul Vohra) filmo „Džiuljeta ir Romeo“ garso takelį. Indijoje režisierius ir kompozitorius pakviečiami į priėmimą Prancūzijos ambasadoje – čia jie susipažįsta su Prancūzijos ambasadoriumi Samueliu Hamonu (akt. Christophe Lambert) ir jo žmona Ana (akt. Elsa Zylberstein). Kol Rahulas palaiko pokalbį su ambasadoriumi, Antuanas įsišneka su Ana – iš pat pradžių atsiskleidžia gana ryškūs asmenybių skirtumai. Vaikelio susilaukti niekaip negalinti Ana tiki, kad jai padėti gali dvasinė kelionė pas žymiąją Indijos dvasinę lyderę Matą Amritanandamayi, vadinamą tiesiog Amma (hind. Motina) ir laikoma šventąja, kurios apkabinimas, esą, gydo visas ligas ir gali sukurti stebuklą. Antuanas nei vedų filosofija, nei teigiama kosmoso energija, nei stebuklinga Ammos apkabinimo galia netiki, tačiau kęsdamas nepakeliamą migreną nusprendžia palaikyti Anai kompaniją ir jie kartu per pusę Indijos išvyksta į šią piligriminę kelionę.
„Per visą žmonijos istoriją yra sukurta ne daugiau kaip du ar trys skirtingi pasakojimai, ir jie taip negailestingai kartojami, tarsi prieš tai niekas jų nepasakojo“ – tokia mintis nuskamba kitame to paties C. Leloucho filme „Vargdieniai“ („Les Misérables“, 1995 m.) – laisvoje ir modernioje Victoro Hugo romano ekranizacijoje. Iš tiesų „Vienas plius viena“ cituotąją mintį tik patvirtina. Iš esmės – nieko naujo po saule: du nepažįstamieji, vyras ir moteris, užsimezgantys pokalbiai, per kuriuos atskleidžiamos ne tik praeities detalės, bet ir pasaulėžiūra, charakterio bruožai – viskas veda į dėsningą pabaigą. Tai yra, nuojautos, kaip pasisuks šių personažų likimai, neapgauna ir iš esmės viskas susidėlioja taip, kaip ir galima nuspėti beveik nuo pat pradžių.
„Vienas plius viena“ yra kelio ir pokalbių filmas. Būtent dialogai, o ne veiksmas, užpildo didžiąją filmo laiko dalį. Jie naudojami ne tik pabrėžiant skirtingas Antuano ir Anos prigimtis – per dialogus atsiskleidžia jų portretai ir vidiniai pasauliai.
Iš esmės filmo formulė paprasta, dialogai – dažniausiai labai organiški ir gyvybingi, nors ir neįpareigojantys, siužetas daugiau mažiau nuspėjamas, bendra juostos nuotaika – lengva ir pozityvi, tačiau C. Lelouchas sugeba viską vis tik sudėlioti taip, kad po tuo visu lengvumu ir atsipalaidavimu ima kauptis sunkiai įvardijamos nuosėdos, kurių poskonis išryškėja tik filmo pabaigoje.
Prisimenant dar vieną populiarią kino aksiomą apie pagrindinį amerikietiškų ir prancūziškų (europietiškų) romantinių filmų kūrimo skirtumą, sakoma, kad tiek vieni, tiek kiti pasakoja tas pačias istorijas – esminis skirtumas tik tas, kurioje vietoje pasakojimas yra nutraukiamas. Šiuo atžvilgiu C. Lelouchas neatsispyrė pagundai tęsti savo istoriją gal kiek ilgiau, nei buvo būtina – ar, jei tiksliau, gal kiek ilgiau, nei filmas išlaikė savo stiprumą. Ko gero, negalima teigti, kad pabaiga sugadino bendrą įspūdį, tačiau buvo proga finišuoti emociškai stipriau – ta proga liko neišnaudota.
Daugiausiai dėmesio juosta koncentruoja į Antuaną ir Aną, atitinkamai juos vaidinantiems Jeanui Dujardinui ir Elsai Zylberstein tenka didžiausias krūvis. Abu aktoriai vaidina labai organiškai ir natūraliai, kartais privesdami prie ribos, kai galima net suabejoti – ar čia tikrai vaidyba, ar tiesiog iš kasdieniškos realybės į filmą persikėlęs dviejų žmonių, kad ir kokie būtų jų vardai – Antuanas ir Ana ar Jeanas ir Elsa, – pokalbis. Žinoma, J. Dujardinas švyti ryškiau ir intensyviau. Oskaro laureatas atskleidžia savo charizmą ir šarmą, be to, tuo pačiu kuria skeptiško ir netgi šiek tiek arogantiško stereotipinio prancūzo tipažą. Antuano paveikslą papildo ir tai, kad jis atvirai prisipažįsta esąs „mamyčiukas“ ir baimė susaistyti save ilgalaikiais santykiais. Viską vainikuoja nuoširdus juokas ir plati firminė šypsena, kuriai neįmanoma atsispirti. E. Zylberstein visai neblogai jam asistuoja – ji pakankamai simpatiška, organiška ir natūrali, jos personažas kuria lengvą kontrastą Antuanui. Savotiškai įdomus Christophe‘o Lamberto suvaidintas ambasadorius – tiesa, kai kuriose scenose C. Lambertas truputį perspaudžia – iš karto juntamas plastmasės prieskonis, kuris nesiderina su bendra filmo nuotaika. Gražiąją Alisą įkūnijo Alice Pol, tiesa, jai filme tenka mažiausiai dėmesio.
„Vienas plius viena“ išsiskiria savo estetiškumu ir kadrų grožiu, kurie neginčijamai liudija meistro prisilietimą. Personažų kelionė per įspūdingą Indijos panoramą ritmingai sudėliota į spalvingus, kokybiškai nufilmuotus kadrus. Stambūs planai, tolygus kameros judesys, išryškinimai ir išblukinimai sudėlioja iš pirmo žvilgsnio gal ir šiek tiek antraplanius, bet bendrai filmo stilistikai ir vientisumui svarbius akcentus. Filmo garso takelyje dažniausiai skamba „Džiuljetos ir Romeo“ (C. Lelouchas čia kiek pažaidžia filmo filme motyvu) tema – tai švelni pianino ar viso orkestro atliekama melodija, kuri galbūt netaps tokia populiari kaip nemirtingoji „Chabadabada“, tačiau bent jau kuriam laikui gana neblogai įsimena. Be to, yra dar keli momentai, kur C. Lelouchas sau leidžia visiškai įsijausti į filmo realybę tvarkančio dievo poziciją, filmo filme efektą išnaudodamas atitinkamais garsiniais sprendimais.
„Vienas plius viena“ – iš pirmo žvilgsnio lengva ir neįpareigojanti, neįmantri ir gal net kiek naivi ir mažumą banaloka klasikinė romantinė istorija. Tačiau antras žvilgsnis leidžia suprasti, kad C. Lelouchas, pats save nesibodintis vadinti „naiviu kvailiu, vis dar tikinčiu meile“, nepaleido visko iš rankų, nepraslydo paviršiumi ir net su tokia paprasta istorija sugebėjo pateikti šį tą, kas nusėda po išoriniu lengvu ir spalvingu sluoksniu. Tos nuosėdos gal kiek ir sūrokos, tačiau kaip ir druska, būtinos, kad jo kuriamas kino patiekalas taptų išbaigtas. Žinoma, „Vienas plius viena“ – tai ne „Vyras ir moteris“, nors ir pasakoja iš esmės kaip ir tą pačią tūkstantąjį kartą atsikartojančią istoriją apie vyrą ir moterį, ir tai, kas vyksta tarp jų. Trūkumų neišvengta, didelė kokybinė duobė prieš filmo pabaigą neleido finišuoti taip įspūdingai, kiek buvo potencialo, tačiau tą kompensuoja švelnus ir melodingas garso takelis, kadrų estetika ir koloritas, puiki aktorių (ypač J. Daujardino) vaidyba ir charizma, subtili ironija ir humoras, kuriantis neįpareigojančią nuotaiką ir lengvumo jausmą, kuris nedingsta net ir po seanso.
