Talentingas scenaristas Tobias Lindholmas, rašęs Thomaso Vinterbergo filmų „Submarinas“ (dan. „Submarino“), „Medžioklė“ (dan. „Jagten“) ir „Komuna“ (dan. „Kollektivet“) scenarijus, nuo 2010 m. ir pats imasi režisuoti vieną ar kitą projektą. 2010 m. jis iš karto debiutavo ilgametražiu filmu – kriminaline drama „R“, 2012 m. pristatė draminį trilerį „Vagystė“ (dan. „Kapringen“) – abu filmai dalyvavo ne viename tarptautiniame kino festivalyje, iš kur grįžo ne tuščiomis. 2015 m. T. Lindholmas, po kiek ilgesnės režisūrinės pertraukos grįžo su nauju stipriu darbu – karine drama „Karas“ (dan. „Krigen“). Sugrįžimą galima pavadinti daugiau nei įspūdingu – be jau tradicinių pristatymų tarptautiniuose festivaliuose ir juose pelnomų prizų, „Karas“ kiek netikėtai, tačiau tvirtai ir visiškai pelnytai buvo nominuotas Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje.
Klausas Mikaelis Pedersenas (akt. Pilou Asbæk) vadovauja Danijos kariniam daliniui, patruliuojančiam Afganistano provincijoje. Kol Klausas priima svarbius sprendimus neramumų vis dar krečiamame regione, Danijoje likusi jo žmona Marija (akt. Tuva Novotny) viena rūpinasi jųdviejų trimis mažais vaikais ir tvarkosi su kasdiene rutina. Daugiausiai jai kariauti tenka su ketverių metų viduriniuoju sūnumi Juliumi, kuris skaudžiausiai išgyvena tai, kad tėčio nėra šalia. Nors telefonu ryšys nuolat palaikomas, pati Marija suvokia, kad Klauso trūksta ne tik mažajam Juliui. Bet vieną dieną Klausas, išėjęs patruliuoti kartu su savo daliniu ir patekęs į sudėtingą situaciją ir spaudžiamas aplinkybių, priima lemtingą, tačiau, kaip netrukus paaiškėja, ne iki galo pasvertą sprendimą. Dėl to Klauso misija Afganistane baigiasi, jis grąžinamas į Daniją, kur jam pateikiami kaltinimai. Grįžusiam iš karo zonos Afganistane jam teks kovoti savo asmeninį karą teisme.
Filmą sąlyginai galima skirstyti į dvi dalis – Klauso taikos palaikymo misija Afganistane, einanti paraleliai su Marijos pastangomis laimėti kovą su trimis vaikais ir kasdieninį gyvenimą sudėlioti į, kiek tai įmanoma, normalias ribas; bei teismo procesas, per kurį Klausui teks atremti prokurorės kaltinimus ir vėlgi, perkeltine prasme, kariauti ne tik už save, bet ir už tai, ką Marija tuos ilgus mėnesius taip stengėsi išsaugoti – savo šeimą.
Visa juosta tamsi ir įtempta. Pirmojoje dalyje atsikvėpti neleidžia pavojai, į kuriuos nuolat patenka Klauso būrys, sudėtingos moralinės dilemos, kurias jiems tenka spręsti, provokuojantis, kartais netgi šiek tiek šokiruojantis vaikų elgesys Marijai besistengiant juos suvaldyti, galiausiai aukščiausias taškas pasiekiamas antrojoje dalyje, kai vyksta teismo procesas.
„Karas“ iškelia ne vieną moralinę dilemą. Ryškiausia ir labiausiai akcentuojama, ant kurios, iš esmės ir laikosi visas rodomas baudžiamasis teisminis procesas, ant svarstyklių lėkštės vienoje pusėje deda sužeisto leisgyvio kolegos gyvybę ant kitos – tarptautinės humanitarinės teisės normas, įpareigojančias užtikrinti civilių gyventojų saugumą. Tačiau tai tik vienas iš pavyzdžių. Ne kartą ekrane rodomos tokios situacijos, kuriose priimamiems sprendimams iš žmogiškosios pozicijos pritarti yra sunku arba net neįmanoma, tačiau čia pat kyla retorinis klausimas – o kaip kitaip jie galėtų pasielgti? O kaip pasielgtų bet kuris iš mūsų? Vienareikšmiško atsakymo pateikti, ko gero, yra neįmanoma, kadangi, kaip visiškai teisingai supykęs išrėžia Klausas, „jūs ten nebuvote“.
Iš kitos pusės, T. Lindholmas nesiekė idealizuoti Danijos karių ir jų sprendimų, ar parodyti vietinius gyventojus vien tik juodomis spalvomis, kaip greičiausiai nutiktų statant holivudinį filmą. Režisierius pabando atskleisti problemos kompleksiškumą ir personažų daugiasluoksniškumą – Danijos kariai šiame filme – ne šaunieji visada teisūs demokratijos skleidėjai, kuriems, jei ką, galima be jokių pasekmių ir atsakomybės iššaudyti pusę kaimo. Ne, T. Lindholmo rodomi kariai yra žmogiški ir klystantys, priimantys sunkius sprendimus, kuriuos įpareigoja priimti siauri ir griežti tarptautinės humanitarinės teisės rėmai, kartais paliekantys tikrąjį žmoniškumą už savo reguliuojamų santykių ribų. Lygiai taip pat vietiniai gyventojai rodomi įvairiapusiškai – tai ne tik pavojų keliantis Talibanas, tačiau ir taikūs gyventojai – eiliniai žmonės, kuriems iš tiesų reikia pagalbos.
Pagrindinį psichologiškai gan nelengvą Klauso Pederseno vaidmenį atliko „etatinis“ T. Lindholmo aktorius danas Pilou Asbækas, serialų gerbėjams pažįstamas ir iš „Sostų karų“ (angl. „Game of Thrones“). Klausas – sudėtingiausias ir labiausiai išplėtotas šio filmo personažas. Jam tenka ne tik priimti svarbius sprendimus kritinėse situacijose ar išlikti lyderiu, autoritetu savo kariams, bei įkvėpti juos morališkai. Ypač antrojoje dalyje atsiskleidžia ir kitos jo pusės – švelnumas, jautrumas, tėviški jausmai, galiausiai – pažeidžiamumas. Visą šią sudėtingą emocijų gamą P. Asbækas atskleidė nepriekaištingai. Ryškų, organišką ir gyvą Marijos personažą sukūrė švedų aktorė Tuva Novotny. Jos vaidinama Marija – tvirta ir savarankiška moteris, sugebanti viena sėkmingai susitvarkyti su trimis vaikais. Taip pat ji – supratinga ir jautri, įkvepianti ir palaikanti. Filme taip pat vaidino ne vienas tikras Afganistane tarnavęs karys, kas, greičiausiai prisidėjo prie karinių scenų tikroviško atlikimo. Atskirai paminėti, ko gero, taip pat reikėtų prokurorę Lizbetą Daning suvaidinusią danų aktorę Charlotte‘ę Munck – jos personažas ryškus ir emocingas, ir, kas nuskambės gal kiek paradoksaliai, – būtent ji tampa didžiausia šios juostos antagoniste. Režisieriui taip puikiai pavyksta priartinti prie žiūrovų Klauso vidinę būseną, kad prokurorės aktyvus puolimas teikiant kaltinimus beveik automatiškai nuteikia prieš ją, nors vėlgi, visiems aišku, kad ši tik dirba savo darbą, ir, esant kiek kitokioms aplinkybėms, kurias, priešingai nei ji, žiūrovai kartu su Klausu ir kitais jo būrio vyrais žino ne iš antrinių šaltinių – nuotraukų ir garso įrašo, simpatijos galėtų būti ir jos pusėje.
Techninė juostos pusė yra tiesiog puiki. Įspūdingas ir kokybiškas kameros darbas – itin profesionaliai nufilmuotos dinamiškos scenos – kamera, kuriai karais tenka imituoti ant vieno kario šalmo pritvirtintą prietaisą, privalo išlikti mobili, tačiau tuo pačiu fiksuojami vaizdai nevirsta į aukštyn žemyn šokčiojančių kadrų chaotišką kratinį., Puikus, kartais netgi papildomų prasmių suteikiantis vaizdo montažas, itin gerai sureguliuotas garsas – įspūdingai paryškinti sprogimai ir susišaudymai. Foninė muzika subtili, kruopščiai parinkta pagal atitinkamas scenas.
„Karas“ – stipri psichologinė drama, išlaikanti įtampą praktiškai nuo pradžios iki pat pabaigos, ne kartą priverčia perkainoti turimas vertybes ir jas sudėlioti iš naujo. Juosta iš skirtingų moralinių rakursų parodanti tiek pagrindinį veikėją Klausą, tiek kitus jo būrio draugus, veikiau ne primeta kurį nors vertinimą, o kaip tik, priešingai, teigia, kad moraliai vertinti ir teisti kito žmogaus ekstremaliomis sąlygomis priimtą sprendimą, nežinant visų aplinkybių, yra sunku ar praktiškai neįmanoma.
