Ispanų režisierius Cesc‘as Gay‘as kine debiutavo 1991 m. nedideliu vaidmeniu Juliáno Álvarezo trumpametražiame filme „Svaigulio lavinimas“ (isp. „La ecuación del vértigo“), o nuo 1998 m. ir pats ėmėsi režisūros. 2000 m. jo sukurta komiška romantinė drama „Niko ir Danis“ (isp. „Krámpack“) Kanų kino festivalyje apdovanota Specialiuoju jaunimo prizu. Tolesniais savo darbais C. Gay‘as vis tvirčiau įrodinėjo savo progresą. Nors po naują juostą sukuria toli gražu ne kiekvienais metais, tačiau su kiekvienu nauju filmu šis režisierius įgauna vis daugiau svorio. Tą patvirtina ir augantys nominacijų ir apdovanojimų sąrašai. 2003 m. romatinė drama „Mieste“ (isp. „En la ciudad“) pelnė Goya‘os apdovanojimą už geriausią antraplanio aktoriaus pasirodymą (akt. Eduard Fernández), bei buvo nominuota už geriausią režisūrą (C. Gay), geriausią antraplanę aktorę (akt. Mónica López) ir geriausią scenarijų (C. Gay, Tomàs Aragay). 2006 m. drama „Fikcija“ (kat. „Ficció“) triumfavo Barselonos kino apdovanojimuose (geriausias aktorius (E.Fernández), geriausias režisierius (C. Gay), geriausias scenarijus (C. Gay, T. Aragay), geriausias filmas katalonų kalba).2009 m. komedija „J.Ū.S.“ (isp. „V.O.S.“) Mar del Plata kino festivalyje apdovanota už geriausią scenarijų, o 2012 m. iš atskirų istorijų sudėliota komiška drama apie vidurio amžiaus krizę išgyvenančiu vyrus „Pilnos rankos pistoletų“ (isp. „Una pistola en cada mano“) pelnė net keturis Gaudí apdovanojimus (geriausias scenarijus (C. Gay. T. Aragay), geriausia antraplanė aktorė (Candela Peña), geriausias antraplanis aktorius (E. Fernández) geriausias filmas ne katalonų kalba. Šią juosta, pagardinta gyvenimiška ironija, buvo rodoma ir Lietuvoje. Tačiau 2015 m. sukurtą „Trumaną“ (isp. „Truman“) kol kas galima laikyti geriausiu šio režisieriaus darbu – vien jau ispaniškais Oskarais vadinamų Goya apdovanojimų ceremonijoje ši juosta nepaliko vilčių konkurentams, susižėrusi net penkias statulėles (geriausias aktorius (Ricardo Darín), geriausias antraplanis aktorius (Javier Cámara), geriausias režisierius (C. Gay), geriausias scenarijus (C. Gay, T. Aragay), geriausias filmas). Šalia kitų garbingų apdovanojimų galima prisiminti ir tai, kad tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ lankytojai išrinko šią juostą žiūroviškiausiu festivalio filmu.
Kanadoje gyvenantis Tomas (akt. Javier Cámara) kelioms dienoms vyksta į Madridą aplankyti savo ilgamečio draugo Chuliano (akt. Ricardo Darín). Vizitas nebus lengvas, nes Tomas į Madridą grįžta gerai žinodamas, kad tai, ko gero, bus paskutinis jų susitikimas – Chulianas serga vėžiu, tačiau nemato prasmės tęsti gydymo. Juolab, kad ir gydytojas patvirtina, jog vilties pasveikti nėra. Ir nors Chuliano pusseserė Paula (akt. Dolores Fonzi) spaudžia Tomą pasikalbėti su Chulianu ir šį perkalbėti, tačiau gana greitai Tomas supranta, kad ilgamečio bičiulio sprendimo taip lengvai nepakeis, tad susitaiko su tuo ir tas kelias viešnagės dienas nusprendžia nekvaršinti Chulianui galvos. Juolab, kad per šį trumpą laiką ir taip yra ką nuveikti, nes bene didžiausias Chuliano rūpestis (be būsimų laidotuvių) yra jo ištikimo šuns Trumano likimas. Chulianas labai nerimauja, kaip Trumanas pakels išsiskyrimą, ir nori jam surasti kuo geresnius šeimininkus. Tad Tomas jam palaiko kompaniją ir lydi Chulianą tiek į susitikimus su potencialiais Trumano šeimininkais, tiek į veterinarijos kliniką, ligoninę, laidotuvių biurą, kavines…
Šis filmas – tai pasakojimas ne tik apie išsiskyrimą. Visų pirma – tai odė draugystei. Ilgametei draugystei, besitęsiančiai metų metus, kai savo draugo nuotaikai nuspėti pakanka net ne pusės žodžio, o tik žvilgsnio, ar antakio kilstelėjimo. Apie tokią draugystę, kur galima nesivaržant prašyti pinigų, neraustant rėžti tiesą į akis ir tokią, kur nereikia įsižeisti, kai draugas tiesiog nori paverkti vienas.
Žinoma, išsiskyrimas – taip pat labai svarbus šio filmo leitmotyvas. Šįkart – jis amžinas ir neišvengiamas, ir visi personažai tą suvokia. Tačiau režisieriui pavyksta išlaikyti skaidrią nuotaiką – nors ir liesdamas pačias jautriausias temas, šis filmas netampa slegiantis ar niūrus. Lieka tik tyras, bet savaip gražus ir prasmingas liūdesys, nušviestas švelnaus kasdienybės humoro, kuriuo per daug nepiktnaudžiaujama. Tuo juosta ir patraukli – paprasta ir gyvenimiška, parodanti, kad net ir atsidūrus labai liūdnoje padėtyje, galima – o kartais ir būtina – lengvai, nors puse lūpų, nusišypsoti.
Juostos centre atsiduria du personažai ir juos puikiai įkūnijantys aktoriai – Chulianas (kurį vaidina argentinietis Ricardo Darínas) ir Tomas (akt. Javier Cámara). Neišvengiamai lemčiai besiruošiantis Chulianas – egocentriškesnis, emocingesnis, greičiau užsiplieskiantis, nervingesnis. Kita vertus – jis supranta, kad nebeturi ką prarasti, galbūt todėl kartais sau leidžia nesivaržyti. Jo dažnai kiek perdėtą susirūpinimą Trumano likimu, ko gero, derėtų suprasti kaip asmeninių problemų perkėlimą ir atitolinimą – iš esmės Trumanas tampa savotišku Chuliano alter ego – rūpindamasis juo, Chulianas tarsi tolyn nustumia mintį, kad pačiam dėl savęs ką nors daryti nelabai yra prasmės. Ramusis Tomas per tas kelias dienas tampa savotišku Chuliano tarpininku, kuriam tenka iškęsti vieną kitą sceną ir sugerti bičiulio emocijas (bei apmokėti sąskaitas) – ar tiesiog, palaikyti pokalbį (net jei toks poreikis kyla ketvirtą valandą nakties). Abudu aktoriai savo vaidmenis atlieka nepaprastai gerai – nė akimirkos neleidžiama abejoti esama situacija, tarpusavio ryšiu, užplūstančiomis emocijomis.
Techninė juostos pusė taip pat atrodo stipriai. Kadrai švarūs ir skaidrūs, dažnai filmuojama stambiu planu, reikiamais atvejais išryškinami arčiau stovintys personažai, atitinkamai išblukinus toliau esančius, žiūrovų akims trumpai leidžiama pasidžiaugti miestų panoramomis. Švelnus, poetiškas ir neįkyrus garso takelis prisideda prie bendros nuotaikos kūrimo ir papildo juostos tekstūrą.
„Trumanas“ – tai liūdnai gražus filmas apie ilgametę draugystę ir neišvengiamą išsiskyrimą, apie pasakytus ir nepasakytus žodžius, apie drąsą, kurios pritrūksta jiems ištarti, ir tai, kas svarbiausia – kam įvardyti nėra jokių žodžių. Nors filmas ir kalba apie jautrius ir liūdnus dalykus, režisieriui C. Gay‘ui pavyksta išlaikyti skaidrią nuotaiką be nuosėdų – filmas palieka pėdsaką, bet toli gražu ne slogų ar emociškai gniuždantį. Švelnus gyvenimiškas humoras, puikus pagrindinių aktorių duetas, sukūręs ryškius personažus, švarūs kadrai ir neįkyrus muzikinis fonas – tai derinys, dėl kurio „Trumaną“ verta žiūrėti ne vieną kartą.
