Kopa

Dėl pandemijos kino teatrus aplenkė tikrai daug filmų. Dalis jų nugulė į internetinių transliacijų platformas, dalis buvo nukelta vėlesnėms premjeroms. Ir jau dabar, kai vakcinacija įgijo pagreitį, kino teatrai, kaip ir visa kita pasaulyje, pamažu ėmė atsidarinėti, o žmonės jaustis drąsiau, į kinus grįžta brangūs didžiųjų kino studijų filmai. Ir vienas toks – ilgai lauktas, ilgai puoselėtas ir absurdiškai daug talentingų aktorių turintis, pagal pasaulinį fantastikos bestselerį sukurtas epas „Kopa“.

Filmas pasakoja istoriją apie ypatingomis galiomis apdovanotą Polą Atreidą, kartu su visa savo kilminga gimine priverstą keliauti į tolimą, atšiaurią ir vieną pavojingiausių Visatoje dykumų planetą Arakį, dar vadinamą Kopa. Nors atšiaurus gyvenimui, Arakis yra ypatinga planeta, kadangi tik joje yra išgaunama vertingiausia Visatos medžiaga, pažadinanti ypatingas žmogaus proto galias. Daugėjant intrigų dėl siekio valdyti šio neįkainojamo išteklio gavybą, Polas ir jo motina priversti iškeliauti pas fremenus – dykumose gyvenančius vietinius Arakio gyventojus. Prasideda Polo Atreido kelionė link to, kuo tapti jam lemta nuo pat gimimo: žmogumi, kuris pakeis ne tik savo giminės, bet viso Arakio bei visos Visatos istoriją.

Pirmiausia reiktų paminėti, ar priminti, kad filmas yra sukurtas pagal 1965 metų Franko Herberto romaną tuo pačiu pavadinimu. Akivaizdu, kad jis iškart susilaukė pasaulinio pripažinimo. Žmonėms patiko jį skaityti, o kino industriją vis viliojo noras perkelti knygą į judančių paveikslėlių pasaulį. Pirmieji bandymai tą padaryti buvo jau 1971 metais, vėliau 1974, o vienu metu vieną iš veikėjų turėjo suvaidinti net pats Salvadoras Dali. Dar vienas bandymas buvo 1976 metais. Na ir galiausiai pirmoji filmo versija pasirodė 1984 metais, kurią režisavo Davidas Lynchas. Tačiau tai nebuvo vienintelis sėkmingas (ar ir toliau nesėkmingas) bandymas, nes 2000 metais pasirodė mini serialias. Vėliau studija „Paramount“ beveik 3 metus bandė kurti filmą keliskart perkurdama scenarijų ir keisdama režisierius. Galiausiai, studija atsisakė teisių ir viskas perėjo į „Warner Bros.“ rankas.

Naujausia ekranizacija buvo patikėta režisieriui Dennisui Villeneuve. Pavardė nieko nesako? O kaipgi – „Kaliniai“ (angl. Prisoners), „Sicario“, „Atvykimas“ (angl. Arrival), „Bėgantis skustuvo ašmenimis 2049“ (angl. Blade Runner 2049) yra tik keli ir tikrai labai žinomi darbai. Taigi, šiam kūrėjui į rankas įkrito ypatingas, pasaulio mokslinės fantastikos gerbėjų mylimas kūrinys, kurio buvo laukiama daugybę metų. Atrodytų, titaniška užduotis, jau nekalbant apie aktorių kolektyvą, kuris turi tiesiog beprotišką potencialą. Ar jam pavyko susitvarkyti su užduotimi ir sukurti prikaustantį mokslinės fantastikos epą? Galiu drąsiai sakyti – taip.

Eidamas į filmą neturėjau didelių lūkesčių. Pasauliniai kritikai apsidalijo į dvi stovyklas – tie, kuriems labai patiko ir tie, kuriems labai nepatiko. Tarpinio varianto tikrai nebuvo, todėl buvo galima suprasti, jog po filmo vertinimas greičiausiai bus 50/50, o kažkokių keistų jausmų ar nepaaiškinamų minčių neturėtų būti. Taip ir buvo, tik šįkart į mylinčių pusę.

Neabejoju, kad romano neskaičiusiam žiūrovui pačioje filmo pradžioje gali būti šiek tiek sudėtinga suprasti, kas vyksta. Bet ko jau ko, tačiau laiko susigaudyti čia yra. Filmas yra 2,5 valandos trukmės ir tai yra tik pradžia. Ne be reikia filmo šūkis yra „Tai prasideda“. Galima sakyti, kad „Kopa“ yra tobulas lėto veiksmo (angliškai vadinamo „Slow-burner“) pavyzdys. Viskas pasakojama lėtai, neskubant, gilinantis ir piešiant veikėjus kaip aukšto meistriškumo tapytojas kurtų savo paveikslą. Matosi ir jaučiasi kiekvienas potėpis, kiekvienas vaizdas vis kitoks. Vietomis net pamiršti, kad žiūri filmą ir imi jausti pasakojimą, lyg būtum gyvas stebėtojas visko, kas vyksta aplink. Kartais atrodo, kad gali net pajusti, kaip smėlio dulkės pučiamos tau į veidą (aišku, taip nėra, čia metafora).

Ir prie šio vaizdo labiausiai prisideda kinematografijos ir muzikos sintezė. Vizualiai, filmas yra tiesiog nepriekaištingas. Galėčiau sakyti – tobulas. Nėra absoliučiai nė vieno aspekto, kuriame jis galėtų nors truputį prašauti pro šalį. Kiekvienas veiksmas, kiekviena vizija, vaizdas, net CGI elementas atrodo nepriekaištingai. Kiekviena smulkmena atrodo įgyvendinta tiesiog visu šimtu procentų iki paskutinio dantuko. Ir visus vaizdus iki aukštumos pakelia be galo įdomus, įvairiais kultūriniais elementais pripildytas garso takelis. Jame galime girdėti tiek škotiškos, tiek arabų šalių įtakos.

Šis filmas ypatingas dar ir dėl to, kiek visko perkelia į filmą ir kaip sugeba susimąstyti. Jame galime išvysti idėjų apie politinių galių žlugimą, natūralių resursų eikvojimą ir aplinkos tausojimą, heroizmą, religiją ir net lyčių dinamiką. Ir viskas yra pateikiama subtiliai, paaiškinamai ir netvojama į veidą, lyg su kastuvu, nėra jokio neigiamo moralo, kuriuo metu grūmojama pirštu ir sakoma, koks blogas esi, kad negalvoji taip, kaip turėtum. Filmas tiesiog leidžia pačiam susiprasti, pajusti ir rasti savo kelią.

Tiesa, vienas dalykas, visgi, nepatiko. Tai filmo pabaiga. Konkrečiai į detales nesileisiu, bet jei atsitiks kažkoks netikėtas įvykis ir finansiškai filmas nepasiseks, o tęsinio nebus, aš būsiu labai piktas. Ir nors režisierius jau pareiškė, kad scenarijų antrai daliai turi, o veiksmas numatytas net ir trečiam filmui, gali nutikti bet kas. Ir tikiuosi, kad ši niūri prognozė neišsipildys, nes tikrai norisi pamatyti, kas bus toliau.

Bene didžiausią įspūdį palieka visas aktorių kolektyvas. Iš esmės, galima trumpai pasakyti, kad visi iki vieno tobulai atliko savo vaidmenis, tikrai. Čia net nėra diskusijos. Tiesa, prieš filmą buvo galima tikėtis, jog dauguma garsių žvaigždžių bus daugiau laiko ekrane, tačiau vaizdas daugiausiai sukosi apie Timothee Chalametą ir Rebeccą Ferguson. Aišku, nereikia pamiršti ir puikaus Oscaro Isaaco, Jasono Momoa bei Josho Brolino. Kiek mažiau buvo matomi, tačiau neabejotinai daugiau galimame tęsinyje pasirodysiantys Zendaya, Dave‘as Bautista ir Javieras Bardemas. Na, o prie taip pat gana garsių ar tikrai žinomų aktorių dar galime pridėti Stellaną Skarsgardą, Charlotte Rampling, Davidą Dastmalchianą ir Sharon Duncan-Brewster.

Galima drąsiai teigti, kad bent jau iki dabar, „Kopa“ yra geriausias 2021 metų filmas. Nepaisant to, kas dar laukia šiais metais, esu tikras, kad filmas laimės ne vieną Oskarą. Vaidyba, kinematografija, garso takelis, montažas, pati istorija ir visas dėstymas yra neapsakomai aukštame lygyje. Tiesa, tai filmas, kuris bus absoliučiai neįdomus žiūrint namuose ir, neduok Dieve, per kompiuterio ekraną. Tai filmas, skirtas patiems didžiausiems ekranams. Jį privaloma žiūrėti kine, tada tikrai patirsite maksimalų malonumą. Nepraleiskite progos kine išvysti šio įspūdingo filmo, kuris labai grėsmingai priartėjo beveik prie tobulo rezultato.