Kongas: kaukolės sala

KONG: Skull Island

Pasauliui nereikėjo dar vieno filmo apie King Kongą. Peraugusi gorila, jau daugiau nei 80 metų kine reprezentuojanti didžiuosius monstrus ir visus su jais susijusius elementus – nuo neregėtos galios iki netikėtos romantikos, – įvairiose platformose buvo pavaizduota dešimtis ar šimtus kartų ir kažką naujo sugalvoti yra ypač sunku.

Ir net jeigu pasauliui „Kongo: kaukolės salos“ nereikėjo, pasaulis dėl šito filmo yra tik geresnis.

Nukeliantis į žymiai optimistiškesnį JAV politikos laikotarpį, kuomet amerikiečiai turėjo vargintis tik Vietnamo karu ir „Watergate“ skandalu (gera nuotaika nepasižymintis Johno Goodmano veikėjas filme naiviai tikisi, kad Vašingtonas niekada nebus labiau sujauktas nei 1973 metais), filmas pasakoja apie mokslinę ekspediciją į vieną iš nedaugelio neištirtų salų pasaulyje. Sala yra kaukolės formos, ją nuolat supa didžiulis audrų debesis ir į ją netyčia užklydę laivai buvo paslaptingai sunaikinami, dėl ko ta vieta natūraliai tampa traukos objektu, kuriame nieko blogo negali įvykti.

Minėtasis Vietnamo karas tampa didžiausiu filmo akcentu ir yra atsakingas už įvairiapusišką komandą, susiruošiančią į neaiškią ekspediciją. Leitenantas Pakardas (akt. Samuel L. Jackson) į kelionę su savo kariais išsiruošia dėl to, kad JAV nusprendė trauktis iš JAV karo ir tai yra paskutinė misija, kurioje jis gali įrodyti amerikiečių karių galią. Mokslininkas Randa (akt. John Goodman) tyrinėja neaiškią teoriją, kuri laikui bėgant vis labiau pasitvirtina. Buvęs britų karininkas Konradas (akt. Tom Hiddleston) yra be didesnės priežasties filme esantis stebuklingas veiksmo filmų herojus, visus vedantis per džiungles ir visad randantis išeitį iš padėties. Fotografė Vyver (akt. Brie Larson) yra viena iš dviejų filmo moterų ir ji filme yra labiau tik teoriškai, nors stilistine prasme fotografavimas čia pateikiamas gražiai ir sėkmingai.

Žmonės, kitaip sakant, šiame filme nėra išskirtiniai – garsių aktorių prikimšta istorija naudojasi pagrindinėmis tų aktorių savybėmis ir pernelyg stipriai nenueina į šoną. Tokiame filme, tiesa, psichologinių aukštumų pasiekti niekas ir nesiruošia. Visiškai plikais šių veikėjų nepavadinsi, kadangi jie visi turi savo tikslus (dažniausiai susijusius su minėtuoju Vietnamo karu), tiesiog filmo pabaigoje paaiškėja, kad dauguma jų kaip veikėjai buvo visiškai tušti (sprendimas B. Larson išnaudoti tik kaip gražų veidelį laisvai gali būti prilyginamas karo nusikaltimui).

Vienintelis veikėjus gelbėjantis aspektas yra tai, kad visi aktoriai čia tiesiog linksminasi. S.L. Jacksonas vaidina išskirtinai nekenčiamą veikėją, kurio motyvaciją daryti kvailus dalykus galima nesunkiai suprasti, ir jis dar kartą įrodo, kad piktas Jacksonas yra geriausias Jacksonas. Pragmatiką karį vaidinantis Shea Whighamas yra nuostabus sauso humoro šaltinis, o likusius karius vaidinantys jaunieji aktoriai primena žymiuosius Vietnamo karo filmus apie sau linksmybes prasimanančius į nereikalingą karą išsiųstus jaunuolius. Visgi filmo eigoje pasirodantis Johnas C. Reilly galiausiai pamoko visus, ką reiškia tikroji komedija ir humoras, ir patikėkite, jo pasirodymas yra vienas nuostabiausių vaidmenų pastarųjų metų kine.

Bet šį filmą žiūrėti dėl žmonių būtų tas pats, kas Džeimso Bondo filmą žiūrėti dėl Londone sėdinčių biurokratų: jie lyg ir kažką veikia, tačiau su pagrindiniu veikėju nesilygina nė iš tolo. „Kongas: kaukolės sala“ yra King Kongo filmas su visais jam priklausančiais elementais – daugybe mirčių, sprogdinimų, šaudymų, Kongo galios neįvertinančių kvailių, peraugusių gyvių ir galiausiai aplankančio supratimo, kad Kongas nėra tikrasis priešas.

Lyginant su praėjusiais Kongo filmais, šis subtilumu netrykšta. Nors galima atrasti ne vieną kūrinį apie šitą monstrą, kuriame niuansų yra dar mažiau, šioje juostoje tik minimaliai yra užkabinama viena žymiausių Kongo filmų temų – Kongas kaip jautri romantinė būtybė – ir didžiąja dalimi jis yra naudojamas kaip daužymui skirtas objektas, ką filmas taip pat sugeba išnaudoti protingai – Kongas yra pateikiamas kaip salos saugotojas ir dieviška būtybė, kas yra šiek tiek naujesnė istorijos interpretacija.

„Kongas: kaukolės sala“ kartu iš dalies yra ir „Juros periodo parko“ filmas, kadangi Kongas yra toli gražu ne vienintelis salos monstras. Jo kovos su kitais tenykščiais gyventojais yra įspūdingos, kuriamos ne vien tam, kad atrodytų gražiai (ir jos tikrai atrodo gražiai), bet labiau tam, kad parodytų Kongo visapusiškumą. Tai, kaip nuostabiai Kongas pažįsta savo aplinką ir kaip protingai jis geba kovoti su įvairiais gyviais, yra vienas labiausiai žavinčių filmo elementų, kuomet nerandi laiko galvoti, kad gal kažkurie veikėjai yra pernelyg paviršutiniški.

Ir šiaip šis filmas galiausiai neturi jokio apynasrio, švenčiantis ir besilinksminantis kiekvieną minutę ir suteikiantis tiek smagumo, kiek retas pastarųjų metų filmas. Režisierius Jordanas Vogt-Robertsas neiššvaisto nei vienos minutės ir jas visad išnaudoja smaginimuisi – arba paleisdamas linksmą montažą, arba leisdamas grožėtis išskirtinės salos vaizdais, arba sukuriantis tiesiog išvarginančias veiksmo scenas. Turiu pripažinti, kad ilgainiui ta formulė tampa pernelyg nuspėjama (kariai neaiškiu būdu kokius penkis kartus paleidžia smagią aštunto dešimtmečio muziką ir prasideda nuspėjamai smagus montažas), tačiau viskas yra daroma su tokia energija ir entuziazmu, kad skųstis yra sunku.

(Gal kažkiek verta pasiskųsti dėl to, kaip godžiai ir visai nevykusiai filmas bando kopijuoti filmą „Šių dienų apokalipsė“, nuo sraigtasparnių iki saulėje matomų siluetų. Vietnamo karo brutalumas ir skirtingos karių motyvacijos yra užgriebiamos abiejuose filmuose, tik tam tikroje vietoje tos besaikės aliuzijos į Coppolos filmą pradeda priminti labiau kopijavimą nei pagerbimą.)

Nežinau, kiek nustebinsiu sakydamas, kad „Kongas: kaukolės sala“ yra žymiai stipresnis rodydamas monstrus, o ne žmones, kadangi psichologinio trilerio čia mažai tikėjosi. Bet tai, kokia energija trykšta šis filmas, turbūt nesitikėjo niekas. „Kongas: kaukolės sala“ yra pavydėtinai smagi istorija, labai aiškiai suprantanti, kad žiūrovai čia atėjo veiksmo ir nuotykių, ir to jiems suteikianti su kaupu. Formulių ir šabloniškumo čia yra, nors vienas dalykas yra aiškus: daugiau nei 80 metų sulaukęs Kongas vis dar yra vienas didžiausių adrenalino sukėlėjų kine, kurio prigimtis visuomet dovanoja išskirtinę sielą turinčius veiksmo filmus.

8.3
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
6.0
Režisūra
9.0
Kinematografija
9.0
Garso takelis
9.0
Techninė pusė
9.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Vytautas / 2017 kovo 12

    Mykolai – dar nebaigei karjeros kaip kritikas? Tikrai reikėjo, ir jau seniai.
    Neklausykit Mykolo – puikus intriguojantis prikaustantis filmas, pilnas nuotykių, puikių dialogų, muzikinių intarpų, fantastinės kovos vaizdų su monstrais. O ir siužetas įdomus, neprimenantis ankstesnių King Kongų. Prie viso to ir subtilus, įsipaišantis jumoras. 10 balų.

  2. Elvis / 2017 kovo 13

    nesuprantu, prikolina ar rimtai Vytiokas sugeba 10 balų skirti tokiam holivudiniam kramtalui (tikrų tikriausiam „popkornui“). Man asmeniškai 2005 metų pastatymas daug labiau patiko ir nepaisant ilgos trukmės daug sykių matytas, o šio antrąkart nė minties neturėčiau žiūrėt.

  3. Vytautas / 2017 kovo 13

    Aišku, kad rimtai. Kuo geriausi įspūdžiai. Ir eidamas blokbasterio ir tikėjausi, tikrai nenusivyliau. Ir tikrai geriau už kokius n-tuosius Keršytojus ar kokį žmogų-vorą.