Kino teatruose šiuo metu „nutūpė“ nuostabi animacinė istorija visai šeimai „Didysis Ričis“. Tai labai linksma ir išradinga pasaka apie žvirbliuką Ričį, kuris, taip jau atsitiko, išsirito… gandrų šeimoje. Augdamas jų apsuptyje, jis subrendo būtent kaip gandras ir negalėjo net prisileisti minties, jog jis gali būti kažkoks žvirblis, iš kurių jis, būdamas „gandru“, net šaipėsi už įkyrumą ir šiukšlių lesimą. Tačiau išaušta ta diena, kai gandrai turi migruoti į Afriką, ir Ričis, tiesiog neatlaikytų šios kelionės.
Taigi siužetiniu atžvilgiu šis istorija yra be galo gaivi ir lengva. Ir būtent norėčiau pabrėžti tai, kas man čia labiausiai patiko, tai kad filmas yra iš tikrųjų skirtas visai šeimai. Jis taip puikiai sukalibruotas, kad nesijauti jame būdamas vien dėl savo vaiko (drįstu orientuotis į tėvų auditoriją, nes, šio filmuko kontekste, būtent jie turi atlaikyti visą seansą – dažniausiai „skystos“ – animacijos). Istorija nuostabi tuom, kad čia labai išradingai įtraukta daugybė suaugusiųjų gyvenimo niuansų, tad tiek ir vaikai gali tiesiog mėgautis gaivališka animacija, tiek ir tėvai valiūkiškai sutraukti skruostą.
Moraliniu atžvilgiu istorija, taipogi, buvo pakankamai išradinga. Čia būtent buvo galima pailsėti nuo tos amerikietiškos svajonės bei jos brukamų stereotipiškų siužeto šablonų, ir įsileisti kažką šviežaus. Būtent šioje istorijoje vaikams labai gražiai pateikiama individualumo idėja, kad nesvarbu, koks tu „žvirblis“ esi, jeigu tavyje gyvena nerimąstinga „gandro“ siela – reiškia Tu gali būti gandras! Nes jeigu užstrigsi ties tuo, kad esi tas, kas esi, ir daugiau nieko, tai daugiau iš Tavęs nieko ir nebus.
Tęsdamas labiau norėčiau susikoncentruoti ne į patį scenarijų, kiek į lietuvišką dubliažą. Kiek esu matęs mūsų gimtąja kalba dubliuotų filmų – jie man dažniausiai pasirodydavo ne itin išjausti. Atrodo, personažas ekrane daro tiek daug, ir lieja tiek daug emocijos, o balsas už jo kažką sausai trupina, lyg užsisakinėtų kebabą ir nežinotų, kokio padažo nori. Tačiau, o tačiau… būtent čia viskas atrodė ir girdėjosi – be galo tvarkingai! Paukšteliai daug jautė ir daug darė, ir būtent tai puikiausiai atsispindėjo dublerių balsuose. Ypatingai šizofreniška pelėda čia buvo įkūnyta be galo įtaigiai: jos dialogai su savimi vedė visą istoriją pirmyn.
Kitas svarbus aspektas, kurį įdomu apžvelgti, tai yra pats animacijos grafiškumas. Turint omeny, jog šią istoriją statė vokiečiai, be galo džiugu matyti, jog aukšto animacinio kalibro projektus gali išvesti ne tik „Disney“ studija. Visas vizuališkumas čia tikrai patrauklus ir nė kiek nekelia susierzinimo, kad animacija „kažkokia ne tokia“. O tokius grafinius sustabarėjimus dabartinės kino auditorijos atstovas pastebi tiesiog pernelyg dirgliai.
Taigi reziumuojant, nesvarbu, esate didelis ar mažas, ši animacinė istorija kviečia į nuostabią savęs atradimo kelionę. Tai filmas, kuris vertė saldžiai krykštauti vaikus, ir ne kartą leido pratrūkti ir suaugusiojo juokui. Tad ar tai popietė su vaikais, ar avantiūriškas sprendimas pasirinkti animacinį projektą – su šiuo filmu visai pakeliui.
