Kol nenuėjau miegoti

Mistiniai trileriai kino ekranuose yra gana dažnas reiškinys. Juos kepa kaip duonos kepalus beveik taip pat dažnai, kaip ir siaubo filmus ar komedijas. Dažniausiai kino kūrėjų siekis būna sukurti kažką neįprasto, šiek tiek šokiruojančio ir atimančio žadą. Jie bando prikaustyti prie kėdės, tačiau dažniausias rezultatas – garsus knarkimas arba šuolis iš tos kėdės po pirmų 15 minučių. Naujausiame savo darbe „Kol nenuėjau miegoti“ (angl. „Before I Go to Sleep“) režisierius Rowanas Joffe stengsis pakeisti šią jau gana seniai nusistovėjusią tendenciją.

Turinys

Kristina kasdien nubunda nežinodama, ką veikė vakar. Jai – amnezija, kasnakt, miegant, ištrinanti visus dienos įvykius iš atminties. Tokį poveikį jos atminčiai sukelia patirta itin stipri psichologinė ir fizinė trauma, po kurios moteris niekaip nesugeba atsigauti. Ir staiga ji ima atsiminti tam tikrus dalykus. Naujos, siaubingos tiesos priverčia Kristiną abejoti visais ją supančiais žmonėmis.

Iiiiirrrr… Ne. Būtent tokia pirmoji mintis šauna jau pamačius vos kelias pirmas filmo minutes. O tiksliau, pirmas tris minutes, kai supranti visą filmo siužetą ir kas yra juostos blogietis. Taip pat, po pirmųjų penkiolikos minučių pasidaro aišku, kas apskritai bus rodoma visame filme. Galima pasveikinti kino kūrėjus ir tą patį R. Joffe, kuris negalėjo sukurti labiau nuspėjamo ir aiškaus filmo.

Dar viena mintis, šovusi vos pamačius pirmąjį filmo anonsą – tai juk „50 pirmų pasimatymų“ perdirbinys su „mistiniais“ elementais. Ir iš esmės, tai yra beveik tiesa. Aišku, tokiame filme nėra jokių komiškų elementų, bet idėja yra praktiškai identiška.

Juostos scenarijus yra ganėtinai silpnas ir prastai įgyvendinamas, o dialogai tokie nuvalkioti, kad net baisu. Filmo metu bandoma išsisukti nuo nuspėjamumo ir kūrėjai mėto pėdas, tačiau vos tai padarę po minutės pradeda aiškinti „Ne, ne, mes tave apgaaaaavom!“. Ir, deja, neapgauna, tik bando tą padaryti. Prie silpno efekto prisideda ir dauguma prastai įgyvendintų veikėjų, kurie atrodo labai dirbtinai ir neįtikinamai. Tik Benas yra tas veikėjas, kuris visą filmą sugeba gluminti.

Jau greičiausiai ne kartą esu kartojęs, kad vadinamieji jump-scare‘ai yra viena didžiausių šio amžiaus kino nuodėmių. Ir nesvarbu, koks žanras tai būtų. Į juos galima žiūrėti pro pirštus siaubo filmuose, bet tik ne tokiuose, kaip šis. Už bandymą gąsdinti žiūrovus režisierius vertas permanentinio vakarinio makiažo po abejomis akimis.

Pati atmosfera filme nėra bloga, sugeba perteikti pagrindinių veikėjų nuotaikas ir išgyvenimus, bet visa kita yra silpna, prasta, nuvalkiota ir erzinančiai nuobodu.

Techninė pusė

Garso takelio juostoje išvis nerasta. Pastaruoju metu kyla toks jausmas, kad filmų režisieriai su kompozitoriais stengiasi sukurti kaip įmanoma blankesnius garso takelius, kurie neblaškytų žiūrovo. Ir tai yra bloga mintis. Šio modelio nepasitvirtinimą įrodo „Galaktikos sergėtojų“, „Tarp žvaigždžių“ ar, kad ir, „Bado žaidynės. Strazdas Giesmininkas. 1 dalis“ garso takeliai. Kai tu išeini išsižiojęs ir aptirpęs, pamiršti ir dalį filmo klaidų. Tai turėtų galioti ir trilerių darže.

Operatoriaus darbas kiek blankokas, tačiau jis prideda kiek didesnį pliusą visam šiam kūriniui. Tam tikros scenos, kad ir kokios silpnos turiniu, atrodo ganėtinai gerai vien dėl puikiai nufilmuoto vaizdo.

Vaizdo montažas dar pusėtinas, ko negalima būtų pasakyti apie garso montažą. Garsai parinkti netinkamai, neįdomiai, visiškai neatskleidžia turinio ir nesuteikia jokios pridėtinės vertės. Atrodo, kad montažo darbai buvo atlikti tik todėl, kad reikėjo tą padaryti. Tep lep ir viskas.

Aktoriai

Juosta negali pasigirti didele aktorių gausa, tačiau vardai surinkti stiprūs ir išties geri. Deja, ne visi jie išpildo savo potencialias galimybes sukurti puikius vaidmenis.

Filmo žvaigždė Nicole Kidman yra labai smarkiai prigesusi ir beveik visą filmo rodymo laiką atrodo kaip nuklaikus isterikė arba pastoviai apsiašarojusi paranojikė. Aišku, aktorės pastangos matosi, tačiau jos kartais yra net per stiprios ir todėl galima jausti dirbtinumą. Jos pasirodymas yra labai prastas.

Tuo tarpu kitą pagrindinį veikėją įkūnijęs Colinas Firthas dar kartą įrodė esantis aukštos prabos aktorius. Net ir tokiame prastame filme jis sugebėjo parodyti klasę ir įtikanamai suvaidino savo veikėją nuo pirmos iki paskutinės minutės.

Dar vienas žinomas aktorius, Markas Strongas, buvo tarpinis variantas tarp dviejų jau minėtųjų. Vienose scenose jam sekėsi labiau, kitose mažiau, tačiau bendras vaizdas yra labai vidutiniškas. Šis vaidmenų kūrėjas yra suvaidinęs tikrai gerokai geriau.

Likę aktoriai arba per mažai pasirodo ekranuose, arba atrodo siaubingai, todėl apie juos užsiminti nėra verta.

Verdiktas

„Kol nenuėjau miegoti“ – tai filmas, kurio pavadinimas tiesiogiai apibūdina visą juostą. Kelioms minutėms prieš miegą skirta juosta turi prastą ir nuspėjamą siužetinę liniją, vos vieną gerai vaidinantį aktorių, stokoja padoraus techninio darbo ir elementaraus garso takelio. Niekam tikęs mistinis trileris, kurio mistika pasibaigia po pirmosios filme rodomos dienos.