Kaip Hektoras laimės ieškojo

Hector and the Search for Happiness

Britų komedijos garsėja labai išskirtiniu, subtiliu ir rafinuotu humoru, kuris būna suprantamas tikrai ne visiems. Nors pasitaiko ir iš Holivudo atkeliaujančių išties juokingų filmų, britų komedijos retai nuvilia. Svarbu dar ir tai, jog jose viskas pasakojama iš gyvenimiškos pusės, o humoras pateikiamas per paprastus, tačiau nenuvalkiotus juokelius ir potyrius. Į Lietuvos kino teatrus po tikrai ilgos pertraukos atkeliauja naujausias britų romantinių dramų režisieriaus Peterio Chelsomo nuotykių komedija „Kaip Hektoras laimės ieškojo“.

Turinys

Hektoras yra be galo nuobodus psichiatras. Jis nejaučia gyvenimo džiaugsmo, mergina Klara baigia uždusinti (netiesiogine prasme), jis neturi draugų ir nieko gero gyvenime neveikia. Vieną dieną Hektoras supranta, kad negali padėti savo pacientams, nes pats yra be galo nelaimingas. Nors ir nenori to pripažinti savo merginai, jį vis dar kankina likę jausmai senai koledžo meilei Agnesei, kurią jis prarado prieš daugelį metų. Staiga jam šauna mintis leistis į kelionę po pasaulį, siekiant rasti žmonių laimės priežastį. Visą kelionę užsirašinėdamas savo nuotykyje Hektoras sutinka daugybę įvairių žmonių, kurie savaip supranta laimę ir jos turėjimo priežastis.

Kad ir koks bebūtų pavadinimas, nesinorėtų šio filmo laikyti kelione į visišką nušvitimą. Tai yra dramatiškas nuotykis, patobulintas skoningu ir originaliu britišku humoru. Tai pasakojimas apie nelaimingą žmogų, nusprendusį ieškoti savo nelaimės priežasčių. Taip galima sakyti todėl, kad Hektoras nepatiria visiško nušvitimo, kažkokios ypatingai mistiškai fantastiškos laimės suvokimo idėjos, o ir eilinis pilietis gali pasidaryti sau atostogas ir ekspromtu iškeliauti į Kiniją, Afriką ar Los Andželą. Na, tik lėšų šiek tiek reikia. Bet dabar, kai sienos atviros, tai gali padaryti visi. Šis filmas yra Hektoro kelionė, į kurią jis kartu pasiima ir žiūrovą. Konkrečiam veikėjui visos kelionės suvokimas yra ypatingas būtent dėl to, kad jis ilgus savo gyvenimo metus buvo suzombėjęs ir nebevertino jį supančiųjų.

Šis filmas išties džiugina paprastai išreikšta, tačiau labai gilia mintimi. Svarbiausia yra ne pati kelionė, o suvokimas po jos. Visos kelionės metu Hektoras tik žymisi savo patirtį, o bendrą vaizdą susidaro tik po patirtų išgyvenimų. Juokingiausia tai, kad užrašų tam suvokimui taip ir neprireikia. Visi potyriai, kad ir kokie būtų skausmingi ar patenkinantys, priveda prie labai paprastos minties – kad ir kaip nusiviltum proceso eigoje, po visko tampi protingesnis, nei buvai pradžioje, įgijęs patirties. O patirtį Hektoras įgavo iš visų kelionėje sutiktų žmonių, ar tai būtų narkotikų baronas, ar paprasti kaimelyje gyvenantys afrikiečiai, ar vidury gatvės valgantys kinai. Lygiai taip pat ir mes daug išmokstame iš visų mus supančių žmonių, nesvarbu kokį visuomenės sluoksnį jie atstovautų.

Savo naujuoju filmu režisierius ir scenaristas Peteris Chelsomas išties nustebina, nes visą juostos rodymo laiką sugeba žongliruoti lengvais komedijiniais intarpais ir stipriais draminiais elementais. Taip išlaikoma gana stabili pusiausvyra, kurią galiausiai į teigiamą pusę nusveria komedija. Bet, kadangi tai yra britiškas filmas, viskas yra pabaigiama labai labai švelniai, su šiek tiek pozityvios dramos.

Dauguma juostos veikėjų įgyvendinti gerai. Kiekvienas jų turi savitą charakterio bruožą, kuris išreiškiamas visiems suprantamais veiksmais. Keli pavyzdžiai – paprastumu ir geraširdiškumu pavergianti palydovė, ar arogantiškas verslininkas, laimę matantis dideliuose turtuose. Būtent veikėjai ir sukuria visą filmo pagrindą, mat istorija yra jau suprantama ir matyta filme „Valgyk, melskis, mylėk“ (angl. „Eat, Pray, Love“). Nors čia veiksmas vyksta kitur ir veikėjai kitokie, net išvados kitokios, tačiau pati idėja yra tokia pati – savęs ieškojimas.

Techninė pusė

Filmo metu grojančios muzikinės kompozicijos ir dainos beveik visada labai gerai atspindi visą istoriją ir sukuria puikią filmo atmosferą. Silpniausia dalis –Los Andžele, kurioje garso takelis daugiau ar mažiau pranyksta, tačiau šioje kelionės dalyje taip pat trūksta ir autentiškumo. Labiausiai džiugina afrikietiški ritmai, skambantys Hektoro kelionės po Afriką metu. Tokie ritmai sugebėtų iš vietos išjudinti net ir didžiausią stuobrį, kokiu piešiamas pagrindinis veikėjas psichologas.

Kinematografija šiame filme gal ir nėra pats didžiausias pliusas, tačiau Afrikos kraštovaizdis parodomas tiesiog tobulai. Didelių problemų su operatoriaus darbų tikrai nėra matyti, o visas vaizdas sukelia nepaprastą norą leistis tuo pačiu keliu, kaip ir pagrindinis veikėjas. Jei tokio efekto buvo siekiama, tai operatoriui pavyko.

Vaizdo montažas juostoje yra gana geras. Ne puikus, bet tikrai patenkinamas. Įvairūs eskiziniai ir, galima sakyti, lėliniai intarpai pagyvina visą kelionę ir suteikia šiokią tokią perspektyvą, leidžia atsikvėpti nuo ištęstinių vaizdų. Garso montažas juostoje taip pat patenkinamas, garsiniai perėjimai kartais šlubuoja, tačiau ausies nerėžia ir tai yra gerai.

Aktoriai

Vos pagrindiniame vaidmenyje pamačius Simoną Peggą galima pamanyti, kad tai bus aukštos klasės britų komedija. Tačiau taip nėra. Nors filmas ir prasideda komiškai, galiausiai aktoriui tenka įkūnyti ir gilius emocinius sukrėtimus patiriantį vyrą. Ir jam tai puikiai pavyksta. Šioje juostoje jis atlieka savo darbą tobulai ir nenublanksta prieš kitus aktorius.

Klarą filme suvaidinusi Rosamund Pike pasirodo taip pat gerai. Galiu pripažinti, kad vaidmuo filme „Dingusi“ sudarė labai stiprų jos įvaizdį ir tam tikrais momentas kyla mintis, jog ji išsitrauks peilį ir papjaus Hektorą. Ši aktorė turi tą psichopato žvilgsnį ir D. Fincherio juostos sukurtą įvaizdį labai sunku išmesti iš galvos. Tačiau šiame filme aktorė tikrai gerai pasirodė, matėsi labai tikroviška nuotaikų kaita nuo laimingos iki viskuo nepatenkintos ar pavydžios moters.

Seniausias juostos aktorius Christopheris Plummeris, nors ir pasirodė trumpam, žavėjo kiekvieną rodomą akimirką. 85-erių aktorius sugebėjo sudominti savo veikėju vos per kelias sekundes ir tą susidomėjimą išlaikė iki pačios pabaigos. Aktorius puikiai įkūnijo išprususį, tačiau labai paprastą mokslininką.

Turtingą verslininką suvaidinęs Stellanas Skarsgardas sugebėjo sukurti puikų nelaimingo, tik taip mąstančio žmogaus įvaizdį. Tuo tarpu taip pat neilgam pasirodantis Jeanas Reno, irgi pasirodęs gerai, atrodė nelaimingas, paniuręs ir ant gyvenimo pykstantis narkotikų baronas. Ir šie aktorių vaidmenys tikrai įtikino.

Dar viena aktorė, kurią norisi paminėti, tai kine debiutuojanti Ming Zhao. Jaunoji aktorė ne tik parodė savo dailias kūno linijas, tačiau sugebėjo perteikti jautraus, skaudinamo ir gyvenimo nelepinamo personažo emocinę būklę, taip sužavėjusią psichologą Hektorą.

Visų kitų aktorių pasirodymai, įskaitant ir Agnesę suvaidinusios Toni Collette, buvo labai pusėtini. Jie lyg ir išpildė savo vaidmenis, tačiau nesukėlė jokių emocijų.

Verdiktas

„Kaip Hektoras laimės ieškojo“ – yra puikus šeimai skirtas filmas. Kiekvienas pažiūrėjęs šią juostą iš seanso išeis su plačia šypsena, nors ir nesijaus kažkuo priblokšti. Subtilaus humoro ir emocinių išgyvenimų kupinas filmas leis susimąstyti, galbūt apgalvoti savo gyvenimą ir paklausti savęs, ar mes esame laimingi. Ir jei taip, tai kodėl? Ant stebėtinai geros aktorių vaidybos stabiliai stovintis filmas įtrauks į ilgą, maloniai nuteikiančią, gražių vaizdų ir geros muzikos kupiną kelionę iš kurios nesinorės grįžti dar ilgai.

6.8
Recenzijos autoriaus įvertinimas:
Scenarijus
7.0
Režisūra
7.5
Kinematografija
6.0
Garso takelis
6.0
Techninė pusė
6.0
Aktoriai
8.0
* - Techninėje pusėje vertiname: specialiuosius efektus, montažą, dekoracijas, garso montažą, 3D.

Komentarai

  1. Neringa / 2019 gruodžio 5

    Puikus puikiausias filmas, tikrai visiems žmonėms verta pažiūrėti kam nuobodus gyvenimas tapo, buitis ir kasdienybė, kitomis akimis po šio filmo pradėsite žiūrėti į paprastus dalykus visiškai nepaprastai!
    Tiesiog nuostabus filmas!